***

išvarginta karštinės būdavo kelia baltas akis į lubas
ten ieškodama dievo ar durų tarp sningančio tinko.
begalę kartų išvijus mane iškeikus mane begalę kartų atleidus
ir kai rodos bandai sujungt taškučius lyg tas strazdanas mamai ant veido
vedžioji pirštu ir tartum nemoki suprast kur jos plyšta ar baigias.

panašiai ir dabar - rodos šypsos į niekur per niekur
rodos gir̃di kaip beldžias kažkas - štai pelenų luotas per upę
ir tiesia pirštus prisiliesti kur sniegena tupi ant krašto.
viršum gulto ąžuolo šakos varvančios eteriu išbarstytas kvapas žolės pataluos
įsigėręs į degančius kaulus dūzgiančią šviesą

ir blėsta.