Plumpiai (1)

Burbis saldžiai pasirąžė nendrinio bambuko lovoje. Vėl nauja diena! Ir ne bet kokia, nes Burbis pirmą kartą eis į darbą. Pagaliau jis rinks pumplių žiedus ir prisidės savo darbais prie galingos Ziukčių ekonomikos plėtros ir jų gyvenimo klestėjimo. Visi, net ir naiviausi ziukčiai gerai žino, kokią naudą jiems duoda pumplių žiedų eksportas. Tik todėl jų planetukė pačiame visatos pakraštyje yra tokie žinoma ir turtinga. Tik todėl aplink orbitą sukasi didžiuliai laivai, į kurių konteinerius iš Ziukčijos keliauja šimtai tūkstančių tonų produkcijos apskirtus metus.
Burbis džiaugėsi, kad priklauso tokiai išsilavinusiai ir gražiai rasei. Jis turėjo penkias rankas, keturias kojas, oranžinę odą, kuri keitė spalvą priklausomai nuo Burbio  nuotaikos. O kur dar tos nuostabios penkios purpurinės akys, papuoštos pūkuotais antakiais ir antenėlėmis? Burbis išsiropštė iš lovos ir atsistojo priešais veidrodį grožėdamasis savimi, ir ilgai lyginosi žvynelių ornamentus ant rankų. Tada pasigamino lengvus pusryčius iš Rylio uogų ir pasistiprinęs, čiupo lagaminėlį ir išsiruošė darban. Kaip puiku jaustis reikalingu! Burbis pagaliau pasijuto pasitikintis savimi ir jautė, kad gali kalnus nuversti. Įšoko į morkobilį ir nuriedėjo „Didžiojo pumplių slėnio“ linkui. Jo mašinėlė įsiliejo į didelį transporto priemonių srautą ir Burbis vėl pasijuto svarbia visuomenės dalimi. Jis kaip ir visi, važiuoja į darbą, jis pilnavertis ziukčietis.
Pagaliau jis pamatė tolumoje stūksantį didžiulį administracijos pastatą, kur turėjo užsiregistruoti ir tada gavęs burbulą skristi į paskirtą pumplių lauko vietą. Iš tolo šis pastatas atrodė didžiulis, tačiau privažiavus arčiau – jis pasirodė esąs milžiniškas. Pastatęs savo morkobilį siaubingai didelėje aikštelėje (nors vos rado laisvą vietą), Burbis patraukė link skaidrių durų. Jos pagarbiai prasiskleidė ir įleido ziukčietį vidun. Čia jį pasitiko milijonai kitų ziukčiečių ir ne ziukčiečių, kurie lakstė nežinia kur ir kaip, mojavo elektroninėmis lentelėmis, važinėjo mažomis mašinėlėmis, makalavo rankomis ir garsiai plepėjo telefonais. Vienos sienos buvo išmargintos ornamentais, kitos perregimos, pro jas matėsi daugybė tarnautojų, kurie barškino savo kompiuterius, siutinėjo faksus ir darė daug kitokių naudingų dalykų. Aukštyn žemyn judėjo galybės liftų. Burbis iš karto pasimetė toje makalynėje, tačiau smegenyse implantuotas siųstuvas staiga atgijo ir jis išgirdo malonų ziukčietės balsą: „Mielas Burbi, tamsta turite eiti į 105 liftą ir pasikelti į 56 aukštą. Ten penktuoju koriduoriumi prieisite 25 liftą, pasikelsite į 14 B aukštą ir eikite į 105 auditoriją. Gero kelio.“ Ryšys trakštelėjęs išsijungė. Burbis lengviau atsiduso ir šiaip ne taip nusigavo iki reikiamos auditorijos. Ten jau buvo susirinkę apie 20 būtybių. Juk jų planetoje uždarbiavo įvairiausių keistuolių iš tolimiausių visatos kampelių. Burbis atpažino tik kelias rūšis. Susiraukęs kampe stovėjo zirietis – aukštas blyškus milžinas dviejom galvom. Viena galva buvo moteriška, kita vyriška ir abi ginčijosi. Toks jau šios rasės bruožas, o dar Burbis žinojo, kad ziriečiai yra hermafroditai. Netoliese stovėjo mažiukas susikūprinęs Bombietis, savo ilgu straubliu jis kaip tik kasėsi plunksnuotą uodegą. Prie didžiulio lango trypinėjo ir kažką niūniavo Gunkulas – panašus į vištą padaras ilgomis ausimis, kuriomis šlavinėjo grindis. O dar kiek keistų ir netgi baisių padarų ten būriavosi – sunku ir įsivaizduoti. Kai atėjo reikiamas laikas, į auditoriją įvairavo jų būrio prižiūrėtojas. Tai buvo aukštai užrietęs snapą ziukčietis, jo oda tviskėjo mėlynai, o tai reiškė neapsakomą šios būtybės pasipūtimą. Su panieka jis apžvelgė visus būsimus rinkėjus ir sumirksėjęs penkiomis akimis pradėjo duoti nurodymus. Visi rinkėjai buvo suskirstyti į komandas po penkis ir jiems buvo duotos koordinatės. Burbis atidžiai klausėsi ir nenustygo vietoje. Greičiau pradėtų!
Pagaliau, viskas buvo baigta ir Burbis su penkiais kolegomis įsėdo į burbulą. Jo darbo draugais tapo zirietis, bombietis, gunkulas ir dar vienas nepažįstamos rasės atstovas - mažiukas vikšras su penkiolika rankų ir penkiolika kojų. Beskrendant į žiedų rinkimo vietą, Burbis spėjo susipažinti su visais. Pasirodo zirietis buvo paniuręs, viskuo nepatenkintas padaras, kuris nieko gero nesitikėjo, jo netenkino pažadėtas atlyginimas, o dar kivirčai tarp galvų... Bombietis buvo labai linksmas ir visus kuteno savo straubliu. Jis dirbo šioje planetoje jau ne vienerius metus, puikiai kalbėjo ziukčietiškai ir mokėjo daug anekdotų. Juos ir žarstė į visas puses. Daugelio Burbis nesuprato, kaip antai: “Klausimas: kodėl per vestuves nuotakos būna apsirengusios baltai? Atsakymas: todėl, kad tai standartinė buitinės technikos spalva.” Kas ta nuotaka? Burbis nežinojo. Gunkulas buvo tylus ir nedaug kalbėjo, tik linkčiojo galvą ir bandė suraitoti ausis, kad ant jų neužmintų bešėliojantis Bombietis. Daugiakojis driežas nemokėjo tarpgalaktinės kalbos, todėl tik baimingai dirsčiojo į visus padarus ir gūžėsi į ratą.
Pagaliau, linksmoji (o gal ir ne) kompanija nusileido reikamoje vietoje. Aplinkui plytėjo neaprėpiami pumplių laukai. Augalai buvo panašūs į penktos tarpgalaktės planetos „Žemė“ augalą, kuris vadinosi „saulėgrąža“. Tik žiedai buvo ryškiai raudoni. Vos spėjo komanda išlipti iš burbulo, jis nuskrido. Visi žinojo, kad jis atskris tik dienos pabaigoje.
Čia pat stovėjo penki kombainai, skirti surinkinėti žiedus.
Bombietis sutūtavo:
- Kaip gerai – naujausia technika... Taip ir maniau, kad šiame sektoriuje bus patogiau dirbti. Beje, Birbi, o tu turi ginklą?
Birbis sumišo ir išlemeno:
- Ginklą? O kam man jis? Aš turiu tik dėžutę su priešpiečiais.
Čia viena iš ziriečio galvų ėmė kvatoti:
- Tu gal kvailas? Negirdėjai, kokie gyviai veisiasi šiuose laukuose? Juk čia pilna visokios bjaurasties – gliukai, frondefai, glamastai – visi jie čia, šiuose augaluose!
Burbiui nepatiko, kad zirietis plumpio gėles vadina augalais, tačiau tik gūžtelėjo petukais ir įlipo į savo kombainą, kuris tviskėjo švara. Jis visas virpėjo iš nekantrumo padėti darbą.