***

Sakykit, ar gyvenime yra teisybė? Ar yra bent viena diena, kuri neatima iš mūsų dalelę gyvybės? Sakykit, kodėl mes nuleidę galvas einame gatvėmis, lipame į troleibusus ir medžiojame gražiausius gyvūnus? Kodėl abejingais veidais žvelgiame į tysančius žmones gatvėse, kodėl, o kodėl mes neverkiame tada? Kodėl pasimatymai tokie trumpi ir kodėl vis ateina žiema? Kodėl mes šąlame daugiau dvasiškai nei fiziškai? Ir kodėl aš netikiu dievais?

Kodėl tai, kas neteisinga nori būti tiesa? Kodėl kai paskutinį kartą gulėjau pievoje, mane išvijo tenykščiai gyventojai? Kodėl savintis paprasčiau nei duoti? Kodėl vis tiek atsiranda žmonių, kurie duoda? Ir prašau man atskleisti tiesą, kodėl sakoma, jog jie siekia asmeninės naudos?

Kodėl aš vis galvoju apie praeitį? Kodėl leidžiu nostalgijai glamonėti man veidą? Kodėl nėra jėgų, kai ateina eilė sunkiausiai gyvenimo užduočiai? Kodėl nenoriu jausti dabar, bet žadu norėti ateity? Kodėl svaigintis paprasčiau nei mąstyti? Kodėl dažnas renkasi lengvesnįjį kelią?

Kodėl pasaulyje egzistuoja badas ir persivalgymas vienu metu? Kodėl skurdas ir turtas praslysta lygiagrečiomis tiesėmis? Kodėl ištiesta ranka asocijuojasi su apgavyste? Kodėl mes bijome būti apgautais? Kodėl bijome eiti gatvėmis nuogi? Kodėl mums klijuojami grožio etalonai? Kodėl nors ir žinome tai esant šablonais, vis tiek jų paisome? Kodėl pykstame, kai klaidos būna mūsų ir tyliai šypsome, kai būna kitų? Ir kodėl man darosi graudu, kai tai skaitau?

Įsidėjau saldainį burnon, pakramčiau ir išspjoviau. Įsidėjau kitą – pakramčiau ir išspjoviau. Nenoriu nuryti. O kam? Kol kas dauguma valgo, jog pajaustų malonumą – tai skonis ar kramtymas, o nurijimas -  lyg neišvengimas pašalinis veiksmas. Pertekę, aptekę, tingūs. Kambary šimtai daiktų. Kodėl neužtenka tik minkštesnio gulto, kėdės ir stalo su lempa? Ant sienų paveikslai, ant komodų ir spintelių „papuošimai“, lyg baisu būtų pro langą žvilgterėti – nebijokite. Juk neužpildys tos bedugnės skylės mumyse bevertis šlamštas, kuriam gauti reikia lenkti nugarą penkias dienas per savaitę, aštuonias valandas per parą. Bet ką aš čia... Gi šitaip „beariant“, žmonės ir tampa laimingesniais – išsinuomoja kekšę ir tos penkios palaimos sekundės tampa maloniausia ir džiaugsmingiausia akimirka.

„Ranka parėmęs smakrą, nesvajoju daugiau apie nieką, kol mano prarasta vaikystė išneria tarsi delfinas iš užšalusios jūros. “ Ch. Bukowski