Kirptis

Kirptis
Žinote, kaip pakelia nuotaiką nauji daiktai ar šukuosena, ar batai? Na, tai štai kas gimė man išėjus iš kirpyklos.
Pirmasis, pagautas savo darbo žavesio, į gatvę išbėgo kirpėjas Martynas. Visas degantis ir džiaugsmingai klykiantis,  jis padarė porą tikrai greitų ratų aplink arčiausią šviesoforą ir pasivartęs kelio duobės balutėje užgeso sankryžos pakraštyje. Visas rūkstantis ir smilkstantis išleido paskutinį kvapą su žodžiais lūpose:
- Geriausias mano darbas...
Susirinkę žmonės aikčiojo nežinodami, kas atsitiko. Ant kirpyklos staliuko Petras numetė 50 lt. Suskambo įkyrus kirpyklos durų varpelis ir apsiniaukusią dieną kaip neregėtas sprogimas nušvietė nauja Petro šukuosena. Buvo neįmanoma matyti Petro veido, taip galingai švietė neapsakomu kietumu ir netvardomu grožiu jo šukuosena. Petrui žengiant gatve lydėsi aplinkinių namų langai ir tirpo plytos,  dieviška šviesa akino kiekvieną pažiūrėjusį ir, tik žiūrėdamas į ją, galėjai girdėti giesmes šventųjų supančių Petrą. Viena ranka kišenėje, kita atsainiai mojuojama einant, gražus švarkas ir nerūpestinga veido išraiška. Kurios nesimatė. Dėl dieviškos šviesos. Kur jis tik pasukdavo, pasigirsdavo susižavėjimo ir pleškančių laužų garsai, rūkstančiuose kūnuose galėjai įžiūrėti palaimos grimasas. Tai buvo pirmieji žmonės žmonijos istorijoje mirę laimingi ir nesvarbu, ką ten V. Šiškovas rašinėjo. Būtų pamatęs Petro šukuoseną, būtų ištrynęs savo eilutes.
Ir pasiekė Petro šviesa debesis ir prasiskyrė dangus. Milijonai žmonių stebėjo, kaip iš dangaus nusileidžia milžiniška dievo ranka. Ir susmuko pasaulis ant kelių dieviškai apraiškai pagerbti. Milžiniškas ištiestas didžiulis dievo pirštas uždengė saulę ir Vilnių apšvietė tik Petro šviesa. Petras, užvertęs galvą, stovėjo prie mokytojų namų  kiemelio, nors sunku pasakyti, kur jis žiūrėjo, nesimatė nė velnio per tą šviesą.
- Nebijok Petrai, - kaip perkūnas sudundėjo dievo žodis, - ir atsargiai kasė dievas Petrui ausį savo milžinišku pirštu. Kodėl ausį? Na, tam, kad šukuosenos nesuvelt, vėplos Jūs.
Tačiau dievo pirštas buvo toks didelis, kad užkliudė Šv. Kotrynos bažnyčios drakonus. Supratęs artėjant bėdą, dievas bandė staigiai patraukti ranką ir užkliudė jis Petro galvą. Patraukęs ranką, pamatė ant šaligatvio gerokai patrintą Petrą. Nepriekaištingos kelnės, juodas švarkas, rožiniai marškiniai atrodė nepažeisti.
- Ačiū dievui, - atsiduso pats ir kiek sutriko. – a?
Akį traukė įkyri šviesytė lakstanti per aplinkinių namų sienas.
- O ne, ką aš padariau? – susigėdęs suūbčiojo.
Petras atsistojęs dar kiek svirduliavo, kiek traškėjo šonkauliai, bet, regis, nieko rimto. Pasitrynė akis ir nustėro iš nustebimo, šukuosena buvo sugadinta, o vietoje buvusios šviesos aplink drajino krūva saulės zuikučių, sklindančių iš jo, ir įkyriai besimalančių aplink. Pasigirdo baisus ūžimas, pakilo škvalas. Nesupratęs to priežasties Petras pakėlė galvą į dangų  kartu su savo diskoteka. Iš debesų viršūnių krito didelis ašaros lašas, su baisiu trenksmu atsitrenkė žemėn ir nušlavė „nafik“ vileiką, grigiškes, čigonų taborą (ypatingai čigonų taborą), o „krasnuhai“  visai šakės.
- Nesisielok tėve, - užjaučiančiai prabilo Petras, - tai tik šukuosena.
- Ne, jau per viduramžius apsileidęs buvau, o dabar visai prisidirbau. – sudundėjo jis ir išnyko.
Atėjo tamsūs laikai. Petro niekas nemėgo, ne tik dėl to, kad dievas daugiau nesirodė Žemėje, sukūrė naują pasaulį netoliese, Marse ir visai pamiršo Žemę.  O dėl to, kad jo diskoteka trukdė kaimynams naktimis miegoti. Akino  žmones, vairuotojus, vairuotojai trankėsi į medžius ir į tuos pačius žmones. Pakilo draudimo kainos, taip pat, beveik visas Vilnius vaikščiojo su storo stiklo akiniais, kurie taip pat buvo brangūs, dėl paklausos, be abejo. Kur tik Petras pasirodydavo, žmonės žlibdavo ir televizoriai nerodydavo. Pasirodo, dar radiacinis fonas didelis. Tai vėl tas vėžys.
Sėdėjo Petras ant suoliuko ir svarstė galimybę kirptis iš naujo.