Noriu dar skristi

Tu sakei žydras dangus,
Bet aš jo nematau –
Tavo žvilgsnis sūrus,
Ne širdimi išsakytų žodžių nesupratau.

Norai persipynė vėjo dvelksmu
Šiaurės speigo rūstaus,
Negaliu aš suprasti
Tai, ką Tu rodai, juodas dangau.

Apsipynė griausmas kaklą
Nesąmpratos mudviejų takas,
Lyg spygliuota tvora
Atskyrė norą eiti bendra vaga.

Nebus jau žodžio aiškaus,
Kurį ištars Tavo lūpos,
Nebėra noro išgirst Tavo juoko,
Gyvenimas be spalvų karčiai pernoko.

Gal paleisk Tu mane pavėjui,
Pabandysiu dar kart išskleisti sparnus.
Nesvarbu, kad galbūt paskutinis tai skrydis,
Bet geriau jau nemokant skrisiu...
... nei tokioj gerovėj supūti.


2010-06-10