Gyvatės nuodai...

Prigeso iš lėto saulė dienos,
Aistra ir karštis tuoj aimanuos...
Žinau, ką sakau, nes jaučiu iš paskos,
Banguojantį vyrą  visą keruos..

Jo kūnas it ąžuolas tvirtas alsuoja,
Po mano kalniukus godžiai ropoja...
Nereikia nei rankų jaučiu pamažu...
Kaip krenta suknutė lengvutė sykiu...

Jo lūpos nuplauna manąsias poras,
Gyvatė jo skverbiasi slidžiai kas kart,
Kai žalią įjungusi atsidarau...
Ir tunely savo ją ten laikau...

Ištrykšta fontanas ant mano kalvų,
Gyvatė paleido man savo nuodų!...
Pradėjo lakstyti gaudynių ratu...
O aš sau iš laimės visa tik tirpstu...
________________________________
Suskambo skambutis, pramerkiau akis,
O, Dieve, septynios.. jau laikas tuoj lėkt...
Nejau tai tik sapnas, kuriam aš buvau...
O taip ant paklodės aš tai pamačiau!...