Kaukė

Kaukė

Neturi kaukės...
Pasirodo, jos visai  nereikia...
Kam slėpti veidą,
                    kai  žmonės  nori jį matyti.
Matyti,  kaip į kairę ir į dešinę
                    dalini šypsenas.
Ir, kai verki,
                    bet ne iš liūdesio, ne...
Tada,
                    kai nevaldomai rieda džiaugsmo ašaros.
Kai jauti,
                    kad pasaulyje esi ne vienas,
                    kad esi mylimas,
                    nors ir nežinai už ką.
O tos ašaros bėga ir bėga srauniu upeliu.
Po kiekvieno švelnaus
                    ir, didžiausiai tavo nuostabai, nuoširdaus žodžio.
Širdis nejučia suspurda,
                    lyg sparnais suplazdena...

Neturi kaukės,
                    ir jos neieškai.
Nors galėtum pasiskolint...
                      arba pavogti iš kitų.
Suprask, iš dviveidžių...
Bet gal ir nepavyktų...
Laikui bėgant,
                      tos kaukės greit susilieja su tikruoju žmogumi.
Kaukė priauga, „prisiklijuoja“,
Visų pirma paslepia veidą,
                        paskui likusį kūną,
                        protą,
                        galų gale užvaldo sielą.
Ir iš kažkada buvusio originalaus žmogaus
                        lieka tik kažkieno kopija...
Kuri pastatoma
                        negailestingo gyvenimo vitrinoje
                        tikrų žmonių pajuokai...