Keptą ar šaltą?

Dešimtys  moterų sukosi ratu aplink didžiulį laužą, savo liepsnomis liečiantį patį dangų. Ilgi palaidi plaukai draikėsi vėjyje, glostydami įraudusius veidus. Basos kojos garsiai trinksėjo į sutryptą žemę, pro pražiotas lūpas sklido siautulingi klyksmai ir nesuprantami žodžiai, rankos plojo pagal nežinomą ritmą, tildydamos naktinių svirplių griežimą.
  Vaiva stipriai alkūne trinktelėjo Mariui, kuris taip užsižiūrėjo į nuogas krūtines, kad ne tik pamiršo filmavimo kamerą, bet ir buvo beveik visas išlindęs iš krūmų. Vyriškis piktai subambėjo, tačiau nuraudęs greitai atsitraukė ir stengdamasis apsimesti nebežiūrintis į reginį ant kalvos įniko krapštytis prie akumuliatorių.
  Vienintelis medžiotojas gulėjo ant nugaros ir leido dūmų kamuolius iš pypkės, retkarčiais sučepsėdamas iš pasitenkinimo. Atrodė, kad jo visai nedomina nuogos laumės ir pasiutęs jų šokis. Kelis kartus Vaiva bandė jį prakalbinti, tikėdamasi bent kelių įdomesnių pasakojimų apie laumes, tačiau viskas bergždžiai. Ponas Brazdeikis, kaip jį visi vadino, neištardavo daugiau trijų žodžių ir beveik niekada nepaleisdavo baisingo didumo šautuvo ir pypkės.
  Vaiva tylomis skaičiavo pelną, kurį gaus po tokio pritrenkiančio reportažo apie laumes, tačiau iki pilnos laimės trūko dar kažko. Žurnalistės širdis kuždėjo, kad įmanoma iš to išspausti šį tą daugiau.
Triukšmas ant kalvos nutilo. Marius įniko maigyti jam vienam tesuprantamus jungiklius.
  Šokėjos neįtikėtinai darniai vienu ypu pasklido ratu, susikibdamos rankomis ir tyliai uždainavo. Šalia laužo stovėjo laumė. Vaiva ne be pavydo nužvelgė grakštų kūną ir dailų veidą ir antrą kartą trenkė Mariui į pašonę, kuris tuoj pat įjungė mikrofonus ir pasuko antrą kamerą į Vaivą. Ji paskubomis seilėmis sudrėkintu pirštu persibraukė antakius ir tankiai sumirksėjusi nutaisė pačią paslaptingiausią veido išraišką, kokią tik įstengė.
    - Mieli žiūrovai, - kalbėjo ji tyliai ūžiančiai kamerai, tuo metu nepaleisdama iš akių reginio ant kalvos, -  sulaukėme tos akimirkos, kurios taip tikėjomės- Laumių Laumės pasirodymo. Tik tokią akimirką laumės atsidengia visu savo grožiu ir parodo visas savo galias. Atidžiai stebėkite...
  Laumės vienu mostu nusimetė paskutinius likusius drabužius ir užgiedojo. Marius, išsproginęs akis, nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir vėl pasislinko į priekį, paskubomis derindamas objektyvo lęšius.
  - Atsargiai, ožio kanopa, - suniurzgė staigiai atsisukęs medžiotojas, - dar to betrūko...
  Giesmė, baidydama debesis, kilo iki pat dangaus skliauto. Laumių Laumė užvertė galvą ir greitėjančiu balsu pradėjo sekti žodžius. Marius negrabiai praskleidė krūmus, iš akių nepaleisdamas nuogų laumių ir tuo pat metu įjungdamas garso įrašymo aparatą.
  Medžiotojas pašoko ir garsiai subaubė, numesdamas pypkę į drėgną žolę:
  - Atsargiai, kam sakau!
  Giesmė nutilo, suplevenęs laužas, rodės, susitraukė atgal į žarijas ir užgeso. Dangumi nuvilnijo galingas griaustinis, drebindamas žemę. Nuskambėjo dešimtys pasipiktinusių balsų ir laumės tiesiog dingo. Išsižiojęs, Marius žengė dar keletą žingsnių į priekį, tačiau jį pasitiko tik pagaliau išdrąsėję naktiniai svirpliai.
  - Na štai, - medžiotojas pasilenkęs pakėlė pypkę ir priekabiai apžiūrėjęs kandiklį, panardino atgal į burną.
  Vaiva stovėjo lygiai taip pat išsižiojusi, negalėdama patikėti tokiais įvykiais. Svarbiausias jos gyvenimo reportažas, viena didžiausių paslapčių, Laumių Laumė ir apeigos. O vienas netikėlis, per daug užsižiūrėjęs į nuogus...
  Ji atsivedėjusi trenkė Mariui per pakaušį ir ne ką tyliau nei laumės užrėkė:
  - Asilo paute! Ko nematęs? Nuogų bobų?!
  - Bet iš to uždirbti taip pat bus galima, - tyliai murmėjo Marius, įjungdamas monitorių, - viską įrašiau.
  - Duok čia, - Vaiva grubiai išplėšė monitorių, telpantį į delną ir įjungė įrašą.
  Nors atrodė neįmanoma, bet ir taip piktas veidas dar labiau sugižo. Marius apdairiai atsitraukė atgal, dairydamasis ar niekas nesimaišys kelyje, jei teks bėgti.
  - Tave maža kiaulėms sušert! Kur įrašas?
  - Diske, - sumurmėjo Marius, tiesdamas ranką paimti monitorių.
Karštligiškai sumaigęs kelis jungiklius jis išbalo.
  - Įrašinėjau gi.
  Vaiva išplėšė monitorių jam iš rankų ir nuėjusi juo sumosavo medžiotojui po nosimi.
  - Kas čia, ponas Brazdeiki?
  Jis lėtai išpūtė kadagiais dvelkiančius dūmus ir pasikasė rudą barzdą.
  - Gražus veidrodėlis.
  Vaiva sunkiai sudribo ant žemės, galvodama apie taip lengvai nuplaukusį sensaciją ir visus ją lydinčius pinigus. Eglėje pašaipiai suūkė apuokas.
  - Jos buvo čia,  -murmėjo ji sau, - šoko ten, dainavo, mes viską įrašinėjom dviem kamerom...
  - Trim, dar ta atsargi..., - Marius nutilo pajutęs nuožmų žvilgsnį.
  - O jos ėmė, dingo ir dar..., - Vaiva nutilusi pasitaisė plaukus, - ponas Brazdeiki?
  - Tas pats.
  - Jūs gi surinkote tokią didžiulę kimštų velnių kolekciją.
  Gūžtelėjimas pečiais.
  - Ir suradote, kur gimsta žaltvykslė.
  Medžiotojas pasikasęs užpakalį priekabiai nužiūrėjo panages.
  - Ir vienintelis radote Laumių Šokių Kalvą.
  Skaidrūs pypkės leidžiami dūmai lėtai pakilęs į orą išskydo, susiliedami su tamsa.
  - Tai gal žinote kaip ir kur jos pradingo?
  - Šiek tiek girdėjau, - linktelėjo medžiotojas.
  Nusikabinęs šautuvą jis vienu mostu įstatė didžiulę apkabą ir garsiai subarbeno į tamsaus ąžuolo buožę. Iš tiesų, visi pirma išvysdavo šį baisingo didumo šautuvą, o tik paskui jį laikantį stotingą barzdočių, gudriai spoksantį į kiekvieną iš po tankių antakių.
  - Mariau!
  Marius vos ne vienu šuoliu atsidūrė šalia ir įjungė kamerą, prieš tai paskubomis patikrinęs ar ji tikrai įrašinėja.
  - Mielieji, - Vaiva sulaikė kvapą, laukdama, kol suplūdęs kraujas nurausvins skruostus, - mes ką tik buvome neįtikėtino reginio liudininkai. Vien dėl senovinės laumių magijos mums nepavyko įrašyti jų siautulingo šokio ir keistų užkalbėjimų, o jūs, mieli žiūrovai, žinoma nenorite išgirsti tik pasakojimo. Juk norite tai pamatysi savomis akimis. Štai šalia mūsų vienas garsiausių medžiotojų ir pėdsekių, žinantis visas laukų ir miškų paslaptis. Ponas Brazdeiki, taigi, kaip pradingsta laumės, kad jų nelieka nė ženklo? Kur jos pasislepia nuo smalsuolių akių?
  Medžiotojas sėdėjo ant drėgno kelmo ir lėtai valė šautuvo vamzdį. Vaiva mintyse tyliai pakartojo visas maldeles visiems žinomiems dievams – jei medžiotojas nuspręs tylėti ar tiesiog užsispirs, toks išgarsintas ir žadėtas reportažas tiesiog nueis į užmarštį, iki atsiras kitas, gudresnis ir apsukresnis, kuris sugebės filmuoti, per daug nesigilindamas į laumių krūtinių dydžius.
  - Laumių burtai.
  Vaivos širdis nusirito į kulnus ir jį įsivaizdavo, kaip po kelių dienų galės elgetauti prie senojo turgaus.
  - Bet...
  Nuo krentančios rasos sutraškėjo peršlapę laidai, paskleisdami svylančios gumos kvapą. Marius atsargiai pakėlė juos nuo žemės, stengdamasis per daug nejudinti kameros.
  Palengva skaidrėjo dangaus skliautas, žadėdamas šiltą rytą ir galbūt -  trumputį lietų. Tolumoje sugiedojo gaidys, pranešdamas apie besibaigiančią naktį.
  - Į kampą užspeista laumė arba išpildo vieną norą, arba pabėga, parodydama visus savo naudojamus burtus.
  Vienas noras! Vaiva žinojo, koks jis turėjo būti. Tapti žinomiausia reportere pasaulyje! Ne, būti žinomiausia ir gražiausia.
  Tai du norai ar vienas?
  - Žinau vieną urvą, kur jos kartais nakvoja, - gūžtelėjo pečiais medžiotojas, - jis nuo čia ne per toliausiai, laumės staiga dingdamos  stengiasi toli nenukeliauti.
  Vaivos širdis suvirpėjo iš laimės ir pasitenkinimo. Medžiotojas ne tik staiga pasidarė be galo iškalbingas, pasakydamas du sakinius iš eilės, bet dar ir gali ją nuvesti tiesiai prie aukso skrynios vaivorykštės pabaigoje.
  - Mariau, palik įjungtą viena kamerą ir fiksuok viską. Jei kažko nenufilmuosi, tavo galva lėks pirma, - reikšmingai mirktelėjo reporterė ir vėl pasisuko į medžiotoją, - ponas Brazdeiki, galbūt galėtumėte parodyti tą urvą, vis gi vienas noras... atsiprašau – laumes gaubianti paslaptis yra be gali svarbi ir reikšminga.
  Medžiotojas, atsistojęs pasirąžė visu galingu savo kūnu ir, persimetęs šautuvą per petį, tvirtai nužingsniavo į priekį, nekreipdamas jokio dėmesio į vos spėjančią Vaivą ir prakaitą braukiantį Marių, tempiantį ne tik kuprinę, bet ir kamerą ant peties.
  Labai lėtai budo rytas, nušviesindamas medžių viršūnes ir šilo takelį. Antrą kartą sugiedojo gaidys, šįkart pranešdamas, kad būtų pats laikas keltis. Pragydo pirmieji paukščiai, savo giesmėmis žadindami likusius.
  Takas, kuriuo jie žingsniavo priminė labiau briedžių išmintą proskyną. Vaiva patylomis keikė pardavėją, taip išgyrusį kelioninius drabužius. Kelnės, kurios turėjo atlaikyti net įmestos į ugnį, sudrisko užkibusios už kadagio, o batai, rodos skirti net pačiam pasivaikščiojimu po Mėnulį su kiekvienu žingsniu įkyriai girgždėjo ir leido vandenį. Marius už jų nugarų tyliai puškavo ir keikė tą dieną, kai sutiko tapti operatoriumi. Vienintelis medžiotojas nejautė jokių nepatogumų – tyliai papsėjo pypkę ir kartais trumpam stabtelėdavo, apžiūrinėdamas pažliugusias samanas ir palinkusias medžių šakas.
Kuo greičiau aušo rytas, tuo kelias vis labiau nyko. Dabar po kojomis ne tik telkšojo kemsynė, bet ir teko ropštis per suvirtusius medžių kamienus bei atsargiai apeiti šernų išraustas duobes.
  Keletą kartų bandytas prakalbinti, medžiotojas atkakliai tylėjo, paskendęs savo mintyse.
  Saulei nurausvinus medžių lapus, medžiotojas sustojo ir atsisukęs nekantriai mostelėjo viena ranka, kita rodydamas kažkur į priekį.
  - Filmuokit.
  Vaiva atsargiai žengė į priekį ir pritūpė – priekyje, nedidelėje laukymėje tyliai čiurleno seklus upelis, plaudamas apsamanojusius akmenis. Vanduo nyko gilyn į urvą, kurio angą dengė nukarusios medžių šaknys. Gaivi žolė net blizgėjo nuo rytinės rasos, į kurią rankas trynė laumė, pritūpusi taip, kad visą veidą dengė nukarę ilgi pilkšvi plaukai. Vaiva sudrebėjo iš jaudulio – juk tai ta pati Laumių Laumė. Žinoma, dabar daugiau apsirengusi, tačiau taip pat tyliai niūniuojanti paprastą melodiją.
  Tyliai sutraškėjo įjungta antroji kamera ir Marius pritūpė, pasidėdamas ją ant kelių. Medžiotojas už jų užžiebė degtuką ir prisidegęs gęstančią pypkę, patraukė nosimi.
  Laumė pakėlė galvą ir kažkam nusišypsojo. Nespėjo Vaiva nieko pasakyti, kai taip pat, kaip laukymėje trinktelėjo baisus griaustinis ir Laumių Laumė vienu šuoliu pranyko urvo gilumoje.
  Vaiva taip ir liko stovėti išsižiojusi.
  Marius irgi buvo ne ką mažiau apstulbęs – šįkart laumė nebemosavo nuoga krūtine, tad niekas negalėjo jo apkaltinti užsižiūrėjimu.
Vaiva su klausimu akyse atsisuko į medžiotoją, kuris sunkiai atsiduso ir pakraipė galvą.
  - Mulkiai. Jos klausa geresnė už šuns, o jūs čia trypiate kaip milžinai.
  Įsikandęs pypkę į dantis, jis išėjo į laukymę ir šiek tiek rankose pasvėręs šautuvą, prisidėjo jį prie peties. Vaiva žengė paskui.
  - Ką sugalvojot? Šaudyti laumes?!
  Taip greitai atėjusi viltis pagaliau užbaigti tokią sensaciją, vėl ėmė bliukšti. Atrodo, medžiotojas buvo pasiryžęs savo kimštų velnių kolekciją padidinti naujais egzemplioriais.
  - Sakiau gi, - suirzęs atsakę Medžiotojas, primerkęs kairę akį ir taikydamasis tiesiai į urvo angą, - užspeista laumė išpildo vieną norą arba atskleidžia visą savo magiją. Tik šiek tiek įvarysiu ją giliau, kur nebeturės kur dingti.  Traukis.
  Medžiotojas krenkštelėjo ir nuleido šautuvo saugiklį. Nors ir buvo pasakyta, tačiau Vaiva neiškentusi priėjo arčiau. Brazdeikis, to nebematydamas, atitraukė dešinę koją atgal. 
  Vaiva dar niekada gyvenime nebuvo mačiusi nieko panašaus – lėtai sužioravo visa apkaba. Kraupus raudonis nuslinko vamzdžiu ir galėjai prisiekti, kad pažiūrėjus iš priekio, matytum žiotyse ugnį. Tačiau Vaiva tikrai nenorėjo patikrinti ar iš tikrųjų taip yra.
  Brazdeikis, giliai įkvėpęs, paspaudė gaiduką. Šūvio garsas, primenantis griaustinį, vienu ypu nutildė visus paukščius. Iš vamzdžio išlėkęs ugnies kamuolys nuskriejo tiesiai į urvą ir po kelių akimirkų sprogo, išmesdamas į lauką krūvas žemių ir dūmų. Medžiotojas leido šūvį po šūvio, po kiekvieno vienu rankos judesiu užtaisydamas šautuvą.
  Nutilus griausmingam aidui, jis pagaliau įkvėpė orą ir nutraukęs tuščią apkabą, vikriai įstatė naują. Iš vamzdžio kilo tamsus dūmas, atsiduodantis šiltu lietumi. Marius net pažiūrėjo į dangų ar neketina lyti.
  - Manau, bus ramu, -  Brazdeikis trūktelėjo nosimi, uosdamas orą, - jūsų reportažas viduje.
  Jis nusijuokęs pamojo ranka į urvo angą. Iš jos virtę tamsūs dūmų kamuoliai palengva blėso, virsdami pavienėmis sruogomis.
  Vaiva sukosėjo.
  - Mariau, junk naktinį filmavimą.
  Ji atsistojo prie pat urvo angos, nekreipdama dėmesio į pašaipų Brazdeikio šypsnį.
  - Mieli žiūrovai, prašome patraukti mažus vaikus nuo ekrano. Dabar išvysite tai, ko dar niekas nėra matęs, - šnekėdama ji mąstė, kad kur kas labiau patiktų, jei laumė išpildytų norą, o ne parodytų savo burtus, - šio, vieno žymiausio mūsų kraštų medžiotojo dėka, mes pažvelgsime giliau į  ramybės neduodančią paslaptį apie laumių burtus.
  Filmavimo kameros šviesos nutvieskė aprūkusias urvo sienas ir nuslydo gilyn į tamsą. Kad ir kokie galingi prožektoriai, tačiau jie neįstengė nušviesti toliau, nei keli žingsniai. Visas kelias buvo nusėtas tamsoje žėrinčiais nuodėguliais, nuo sienų dar krito stambūs pelenų kuokštai. Vaiva kaip niekada pasijuto dėkinga Brazdeikiui. Šis reportažas sukels tokį ažiotažą, kad jį minės dabartinių žiūrovų anūkai.
  - Iki pasieksime laumę, ponas Brazdeikis gal papasakos daugiau apie laumes? Ko mums iš jų tikėtis?
  - Žinoma, - geranoriškai atsakė medžiotojas. Vaiva norėjo atsisukti ir paklausti, koks švelnumas jį užplūdo, tačiau patylomis nusprendusi, kad medžiotojas tiesiog džiaugiasi išrūkęs laumes, žingsniavo šalia Mariaus, stengdamasi neužlįsti prieš žibintus.
  - Laumės dažnai sukeičia kūdikius vietomis, palikdamos laumiuką. Netyčiomis paliktą vaiką laukymėje priglobia, prižiūri, apdovanoja, tyčiomis – nužudo.
Vaiva aiktelėjo, prisiminusi pasakojimus apie staiga dingstančius vaikus.
  - Laumės mėgsta būti ten, kur daug vandens, dievina pelkes, ežerus, ypatingai upes, - toliau už nugaros monotoniškai pasakojo Brazdeikis, - be galo darbščios, mėgsta verpti, skalbti. Sakoma, kad vyriausioji laumė kadaise buvo Perkūno žmona ir numezgusi jam marškinius, kurie prigludo prie kūno kaip nuosava oda, šių marškinių neįkanda joks gyvūnas, neįveikia jokia kulka.
  Žibintas sumirkčiojęs užgeso. Lauke trinktelėjo garsus griaustinis, nuskambėjęs net urve. Garsiai nusikeikė Marius, atbula ranka bandydamas pasiekti kuprinę. Jie visi sustojo, tačiau Brazdeikis šnekėjo toliau.
  - Bet iš tiesų ne tik marškinius, bet ir šias kelnes nepatingėjo pasiūti, - pasigirdo garsus pliaukštelėjimas delnu per šlaunį, - na ir šiaip, valgyt skaniai gamina. Tau keptą ar šaltą?
  Už nugaros nuskambėjo skaidrus moteriškas juokas. Vaiva atsisuko.
  Kraupiu raudoniu švietė šautuvo vamzdžio anga, kurios gilumoje pleveno karšta ugnis.
  - Keptą, tai keptą, - taikiai atsakė Brazdeikis.
Antrąkart nuskambėjęs griaustinis pabaidė šalia urvo tupintį kiškį, laižantį rasos lašus nuo dobilų. Rytiniu gaiviu lietumi pratrūko susikaupę debesys.