Super Ginklas: atgimimas (2 dalis)

Kšyštofas lėtai ranka braukė sau per ūsus, kažką tyliai šnabždėjo. Jo lūpos buvo aplipusios varškės trupinių, kurie byrėjo žemėn profesoriui kartkartėmis pašokant ir suklinkant. Ko tik nebuvo tarp jo klaviatūros klavišų – trupiniai, išpilta (o gal išspjauta?) kava, pleiskanos, plaukai, nulaužyti nagai ir dar visokie vemalai bei įtartini balti skysčiai.
Laboratorijoje buvo blausu, vietomis mirksėjo įvairiaspalvės lemputės, o kartais net koks pyptelėjimas pasigirsdavo ir ekrane didelėmis raidėmis išplaukdavo užrašas “ FATAL ERROR ©Microsoft”. Ant operacinio stalo gulėjo kiborgo prototipo korpusas. Kažkur mėtėsi prisukamos galūnės, apkramtytos dešros gabalas bei kitoks š.
Po vandeniu tvyrojo įtampa – profesorius buvo apkrautas darbais ir juos atlikti reikėjo kuo skubiau, kol amerikiečiai arba rusai neaptiko jo slėptuvės.
Į laboratorijos patalpas įžengė kažkokia moteris. Ji vilkėjo trumpu, siauriu sijonėliu ir vos vilko savo riebias kojas.
- Greičiau, Vanda! Nešk čia atsuktuvą! Eina sau – koja už kojos, koja už kojos… tpfūū! – plūkės profesorius Kšyštofas.
- Przedsiębrać to! – nepatenkintu balsu sušuko Vanda ir drėbė ant profesoriaus darbo stalo atsuktuvą.
- Dziękują. Krowa wy, a nie sekretarza! – pasipiktino profesorius ir vėl kibo prie darbo.

Staiga labai švelniai ir skardžiai kažkas lėtai pabeldė į bazės iliuminatorių. Tai buvo amerikonų narai, ant jų uniformų buvo prisiūtos mažos JAV vėliavėlės.
- Przeklętye! – supanikavo profesorius ir greitai susirinkęs visokius kanceliarinius daiktelius nuo darbo stalo išbėgo iš laboratorijos ir pasislėpė tamsioje spintoje.
Vanda pasimetė, nežinojo ką daryti. Ji čiupo kiborgo kūną ir sunkiai nutempė jį į slėptuvę, kur pati užsirakino iš vidaus ir drebindama kojas bandė atsikratyti celiulito.

Na, o po to bazėje buvo daug triukšmo, girdėjosi šauksmai, netgi šūviai aidėjo. Visas tas “ermyderis” truko gerą valandą. Tada viskas nuščiuvo. Kšyštofas išlindo iš spintos ir patraukė į laboratoriją, patikrinti, ar kariai nepridarė ten kokio bardako. Jis atsargiai žengė siauru koridoriumi, rankoje spausdamas lazerinį pistoletą (su lazeriniu taikikliu ir labai madingu užrašu ant rankenos – LASER (angl. lazeris)). Jis staigiai spyrė į duris, o tos, ilgai nedvejodamos, visai nepadoriai atsilapojo.
- A jobtvaj… - tyliai išlemeno profesorius, - kas čia per orgijos vyko…
Laboratorijoje viskas buvo išvartyta, visos kolbos sudaužytos (ar sušaudytos?), grindys nežinia kuo aptaškytos, brangiausi instrumentai pavogti. Tačiau už viską svarbiausias profesoriui buvo tas kiborgo prototipas, kuris buvo dingęs nuo operacinio stalo. Kšyštofas gėdingai nuleido galvą ir garsiai šnopuodamas bei cypaudamas nuėjo apžiūrėti kitų kambarių. Gal dar kas gyvas liko?
Įtarimą jo sukėlė užsklęstos iš vidaus sandėliuko durys. Profesorius pradėjo baladoti, o iš vidaus girdėjosi tik šaižus klyksmas:
- Pomagice mnie! Umieraju!
Profesorius suprato, jog tai Vanda peršikusi klykia, išsibėgėjo ir iš visų jėgų taranavo duris. Po keliasdešimties bandymų durys pasidavė. Atsivėrė vaizdelis: Vanda nesavu balsu klykdama ir bliaudama sienom lipa, kabarojasi, spardosi kaip rujojanti kumelė. Kšyštofas ją pačiupo ir apramino. Jie atsigėrė kavos ir jau apdžiūvusiais skruostais vienas kitam šypsojosi bei džiaugėsi išlikę gyvi. Visai netikėtai Vanda ir po stalo iškėlė kiborgo kūną. Profesoriaus Kšyštofo veide išsirietė plačiausia šypsena, jis drebančiu balsu ištarė:
- A ty nie dura… Dziękują bardzo!
Vanda suprato, kokia ji šauni ir iš to pasididžiavimo net pirštą iš užpakalio išsitraukė.
Taigi ir po vandeniu tapo nebesaugu ir profesorius nėrėsi iš savo raukšlėtos odos, nežinodamas ką daryti, kur slėptis, kaip kuo greičiau užbaigti kiborgą.
Visai netikėtai povandeniniu laivu į bazės dokus įplaukė viršyla Igorius Pitūchinas. Jis jau buvo paruošęs naują slaptavietę bei planą evakuacijai. Visa trijulė susėdo į laivą ir išplaukė į naują super-ultra-turbo-mega-pizda-giga-slaptą slaptavietę. Tai buvo gerai užmaskuota bazė uoloje, po vandeniu. Ten buvo įrengta nedidelė laboratorija profesoriui Kšyštofui, taip pat palikti keli svarbiausi darbui įrenginiai. Sekretorė Nataška naujojoje bazėje jau pradėjo virti savo kavą.
“Kai atvyks Kšyštofas su Vanda, veikiausiai bus labai ištroškę.O aš, va, nustebinsiu juos puodeliu kavos, kurią visi taip mėgsta” – mintyse didžiavosi Nataška.

O tuo metu JAV karinėje bazėje raportavo narai:
- Ruonių skvadas Alfa raportuoja, sere. Mes infiltravome profesoriaus hedkvarterius ir eliminavome visą techniką, ingridientus, fliaskus bei kitą kritikalinę importanciją turintį inventorių. Deja, profesorius Kšyštofas lieka “not found” ir mes dėl to esame veri sori, gerbiamas Dženerole.
- Hmm… - mintijo generolas Kęstas Niūmanas, - gudriai žaltys pasislėpė… Bet aš žinau, kas jį privers palikti savo slaptavietę ir pasirodyti viešumoje… Cha… Chacha… kche-kche!
Po neilgos pauzės, generolas vėl pradėjo isteriškai kvatotis, jo akys degė piktdžiuga, rankos nepaliaujamai spaudė pilvą, barzda varvėjo seilės, iš burnos veržėsi putos.