ne eilėraštis, ne poezija, greičiu tokia rytinė meditacija, styguojantis save (o tiksliau sustyguojantis savo santykį lyrinis herojus) dienos bėgyje priimti viską per pozityvią prizmę, arba tik pozityvinius dažnius. trikdo tik "rytmetinė kantrybės šviesa" - antrame posmelyje, ar rytas (šviesa) kažką kenčia, uoliai ir kantriai ryto šviesa kenčia kažką?..
ir iki eilėraščio trūksta prasmingesnės mintelės, kad tai nebūtų tik plikas pozityvo (subtiliojo pasaulio pozityvo) konstatavimas, kuris virsta panašus į savitaigos autogeninę treniruotę, dar vadinamą psicho-higiena, kurios beje žmonės visiškai nesilaiko ir neįjungia į savo buitinį gyvenimą, dominuojanti dalis žmonių; taip kaip pavyzdžiui laikosi fizinio kūno higienos. tai gi panašu į autogeninę savitaigą, psichologinę higieną, bet ne eilėraštį, trūksta prasmingos minties kaip išpaikto akcento, jungiančio visus tuos gražius žodžius apjungiančio į vieną literatūrinę visumą, kad tai būtų eilėraštis, poetinė miniatiūra.