Rašyk
Eilės (78247)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10922)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nieko originalaus, tik šalta, be jokio cunami, net nevėjuota trimatė erdvė: trupiniuotos, pelių nudergtos grindys, dulkės, šokinėjančios be parašiutų nuo lubų, tuščia didžiulė scena, žiūrovai- išmėtytos kardono dėžės, geležiniai neteptais ratukais vežimėliai, duonos lavonėliai, sukaišioti į celofaninius maišelius, prarūgusių sulčių pakelis, neplauta stiklinė, atplaišos reklaminių plakatų ir dar viena kita smulkmena- buvusi komjaunimo susibūrimų vieta, o dabar- sandėlys. Tai toks natūralizmas. Grotuoti langai, už langų- grotelių tvora, už tvoros- barbarų anarchistų bombioškėm apsprogdintas pastato šonas ir užrašas MĖSA. Kramsnoju tušinuką. Ant celafonuoto duonos kepalo brėžiu liniją. Tamsiai mėlyną. Upę regi mano akys. Esu plika laiminga mergaitė. Braidžioju gilia iki visumos ištvinusia upe. Virš galvos- neblaivus dangus. Horizonte- neaprėpiamos girios.
Sula cirkuliuoja mano venomis. Šokinėju, laisva, aš laisva, taškau, apsitaškau, netyčia prasikandau liežuvį, jaučiu savo tekančios sulos skonį, ryju savo sulą, virškinu savo sulą. Atsimenu, vėliau išbridau į krantą. Krante sutikau vabzdį. Tai- ką tik prasibrovęs iš girios klystkelių, nusileidęs iš smailiaviršūnių kalnų kalnų tarakonas. O šviesusis tarakone, tarakonų edelveise, tavo akyse spindi tūkstančio tarakoniukų akių žiburiukai. Tąsyk tarakonas leidosi pabalnojamas. Aš joju, joju, tarakono bepasagės kojytės įsispaudžia pakrantės smėlyje. Prijoju tiltą. Titas- žmogelinis. Tai kabantis tiltas, suraišiotas, supyniotas, supainiotas iš šatenių plaukų. Tarakonas man tarė:
- Ne mergele, o rože, jei persikelsim šiuo tiltu į kitą krantą ir kitame krante tu sugrauši morką, nebūsi daugiau plika, ataugs tavo plaukai, subanguos ilgi, vešlūs, blizgą. Bet tai labai pavojinga.
Aš atitariau:
- O šviesusis tarakone, ne tarakone, o edelveise, kurio akyse spindi tūkstančio tarakoniukų akių žiburiukai, jojam... aš pasiryžus.
Joti buvo nelengva. Tarakono kojytės vis įsipainiodavo, klimpdavo tilte, dvi ar trys netgi nutrūko. Bet tikslą paiekėm ir man viskas buvo gerai. Sugraužiau morką. Ir nubangavo, nuliūliavo, išpuošė mane ilgi, vešlūs, blizgą plaukai. Upė atspindėjo mane- žavią lyg pilkąją vabzdžiaėdę bezdžionę. Pavargau. Padėkojusi paleidau tarakoną nuo pavadžio. Susisukau tarp smilgų, užsimerkiau. Pratroškęs dangus išgėrė rasą po manimi. Atsimenu, kai atsimerkiau, jau gulėjau minkštame debesyje ir rankose laikiau saksofoną. Plaukiu debesimi, o virš savęs matau gražiausią visatoje žemę- girių medžiai mojuoja viršūnėmis, sula teka upėmis, sutekėdama į kitas upes, požeminius ežerus ir jūras, trykšta krikštolo kriokliai, laiveliai supasi, namukai bėginėja vištos kojelėmis, prašvilpia čia pat laumžirgis, vos ne į saksą, sminga žemyn ir trinkteli į nosį, žmogaus nosį... Tai tu, aš pučiu saksą, o tu...
pašok, mano mielas. Pašok man. Ir taip kaip aš noriu. Kaip pučiu saksą. O tu nusirenk, mano mielas. Nusirenk visai. Tegul jūrų ir tavo plaukų žalsvos bangos man banguoja. Pažiūrėk į mane ir matyk gražiausią visatoje dangų. Juokis man. Garsiai, garsiai ir linksmai. Aš juokiuos, regėdama nuplaukiant tavo drabužius upe, vėliau juos prarys jūros ryklys. Tu toks gražus nuogas. Šok man iš žemės.
Šausiu aš blakstieną, ji tavo apgmą paglostys.
Skaudžiai kaip žadintuvas skimbčioja moneta. Nieko originalaus, tik šalta, nevėjuota be jokio cunami trimatė erdvė. Pelių nudergtomis grindimis pelė ridinėja penkių centų monetą. Šalta. Suploju, baidydama pelę. Pliaukštelėjimas įsigeria į lubas. Čia nėra beržų, akmenukų, degtukų, debesų, paukščių, tai savaime suprantama, juk čia vidinė išmatuojama pastato dalis. Brėžiu liniją ant duonos kepalo. Juodą. Tai kelio asfaltas. Važiuojančio autobuso šoniniame stikle- pirštų ženklai, kertasi lango priešpriešiais kvadratas, nudūzgia traukinys, atsiveria užsiveria durys, paviršius subraižytas centų, sėdi stovi figūros, pasišiaušusios jų ševeliūros, ko tas pavargęs sandėlininkės veidas taip žiūri į mane?
2010-06-08 22:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-15 17:33
Dvasių Vedlė
Neblogai sakyčiau, iki pat pabaigos palaikomas toks siurrealistinis, šiek tiek chaotiškas paveikslas, ir pabaiga labai vietoje ir labai tinkama. Gerai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-29 11:54
inas
Toks beveik siurrealistinis paveikslas tapomas,o tokie man patinka... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą