Liaupsė

Aukso žiedas išnyrantis visko pradžioj,
Šviesios rankos laikančios jį.
Laiko jį ir išklyst neleidžia iš padangės tyros.
Rankos, kurios paukščio mostu praskina kelią.

Tu mano laivas siūbuojančioj marioj,
Laikai burę įtempęs.
Dangui aukštai žvaigždės sužibo,
Jom moji man sekt iš paskos.

Kasdienė duona – gyvybės tiekėja.
Švelnus rugių kvapas nosį kutena.
Kas šiaudais, kas pieno puta,
Viską meta ir bėga į šypsnį, į Tavo rankas.