Visada...

Atskriejai Tu į manąjį gyvenimą it sapnas,
Iš kurio niekas niekada nenori busti...
Visad buvai, esi ir būsi man -
Pirmas spindulys, kurį ryte aš noriu justi...

Tavo akių šviesa tikrojo džiaugsmo man skleidėja,
Ir aš dėl jos galiu lakstyti pievose it vėjas...
Juokiuosi... per lietų šokinėju aš basa,
Juk su Tavim galiu aš būti kuom tik panorėjus!...

Bet kartais... kartais pagalvoju, likusi prie medžio aš viena,
Ten, kur švelnius žodžius vienas kitam meiliai šnibždėjome...
Medeli, ar bus taip visada?... Ar visada
Man jo krūtinė liks ramybės ir namų nešėja?...

Tarsi išgirdęs šias mintis laukinis vėjas...
Prisėlino .. ir vizijas parodė man staiga...
Aš pamačiau, kad nesibaigs ši pasaka jau niekada...
Ir mes ilsėsimės greta, kaip visad ranką rankoje sudėję...

Net kai mirtis mus pasišauks, saulės šviesa mus kvies laukan...
Su vėju šoksime kas kart, kai vyną pakeitęs mums lietus,
Atgaivins ir  lengvai galvas mums susuks....
Ir mes myluosimės ir vėl .. karštai vaivorykštės takuos!...

Ir žmonėms einant vis pro čia, kur mes ilsėsimės šalia,
Bus juntama tokia trauka...  tokia ramybė, atgaiva..
Ir tik  todėl, kad  viens kitam švelniai ausin... kaip kažkada,
Prieš pat užmiegant tarp gėlių meilės žodžius dalinsime...
_____________________________________________
Užliejo tokia šiluma.. palengva einant pas Tave...
Ir vėjo aidas ausyse  kartojo:
-VISADA,
      VISADA,
              VISADA!...