Nepavadintas jausmas

Sėdim sau vietinės krepšinio komandos varžybose, nuobodžiaujam. Mūsiškiai kaip visada pralošinėja, tribūnose apie dvidešimt sirgalių, ir tai dauguma ne mūsiškių, nors žaidžiam namuose. Mūsų komandos net LeBronas neatgaivintų.
- Laimėsim dviem taškais. – Netyčiom sušnabždėjau.
Pažiūrėjau į švieslentę ir supratau kaip absurdiškai tai nuskambėjo – iki finalinės sirenos liko vos pusantros minutės, o deficitas siekė net trylika taškų. Viskas nuspręsta.
- Sakai? – Matas irgi nužvelgė švieslentę ir nusišypsojo. – Nori lažintis?
- Laimėsim. – Pakartojau ir nevalingai paspaudžiau jo ištiestą ranką. Kas man darosi? – Dešimt litų jau praktiškai mano.
Ir iš tiesų, tarsi mūsų „Ąžuolą“ būtų pakeitusi JAV rinktinės startinė padėtis: pasipylė tritaškiai, o kovotojams dėl atšokusių kamuolių lyg sparnai būtų išdygę, lipo tiesiog varžovams per galvas. Skirtumas ėmė tirpti kaip ašigalis po ozono skyle, o mano draugelis sėdėjo apšalęs.
- Nesąmonė. – Šnabždėjo.
- Bent jau už savus sirk.
Bet išties turėjau su juo sutikti, tikrai nesąmonė. Mūsų „Ąžuolas“ gyvenime nėra taip įspūdingai žaidęs, o apie paskutinę pergalę išvis nėra ko kalbėti – mano močiutė gyvenanti šiame krašte jau 70 metų tokio akibrokšto nėra regėjusi.
Tas rungtynes laimėjom dviem taškais. Žaidėjai pagaliau išsikovojo pretekstą reikalauti atlyginimų, visi penki komandos sirgaliai siautėjo, siaubė savo pačių salę ir jei būtų su kuo muštis suorganizuotų riaušes, Matas ir varžovų komanda gavo šoką, o aš – dešimt litų. Emocijų iki kaklo.
- Pasisekė. – Nusispjovė Matas stodamasis.
- Tai jau tikrai.

Parėjęs namo ir pasisveikinęs su mama nuspyriau nuo kompiuterio brolį ir į goglės naršyklę įvedžiau „deja vu“. Išmetė porą tekstų paukščių kalba ir nieko bendra su raktiniu žodžiu neturinčių video. Nieko įdomaus. Supaprastinamu prašymą iki „dežavu“ ir tai davė rezultatų. Prieš mano akis išdygo vėlgi ir nieko vertų tekstų, kažkokios dainos užuominos, filmo anonsai, bet buvo ir tai ko ieškojau. Pvz.: terminas „dežavu“ kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia „tai matyta“, arba, kad tai yra patyrę apie 70 % planetos gyventojų. Chmmm, ne tai ko tikėjausi. Vietoje to įrašiau „Aiškiaregystė“. Vienos nesąmonės apie kažkokius astralinius kūnus, praeitus gyvenimus, ar gretimas visatas. Netikiu tokiu mėšlu. Supratęs, kad tai niekur nenuves išvis išjungiau internetą, o kad paerzinčiau brolį, dar ir kompiuterį.
Visas tas internetinis šlamštas manęs nepatenkino – užkibčiau ant jo nebent jei nežinočiau ką patyriau. Juolab kad po ranka krištolinio rutulio, kavos tirščių ar chiromantijos vadovėlio ten neturėjau. Tas keistas jausmas nepanašus nei į deja vu, nei į aiškiaregystę. Mano lūpos tarsi pačios prabilo, be smegenų paliepimo. Reikia tai dar sykį pakartoti, gal kas paaiškės. Tik kaip tai padaryti?
Išbėgau į lauką pamėtyti į krepšį ir spėliojau mesdamas pataikysiu ar ne. Mano bandymas tai pakartoti nepasiteisino, užtat šunybės principas – su kaupu, atspėdavau nebent vieno metimo iš dešimties baigtį. Galutinai susinervinęs, nes nesisekė nei spėlioti, nei mėtyti, atlikau paskutinį dėjimą ir iš visos smarvės nuspyriau kamuolį kuo toliau. Juk reikia išsilieti.

Mokykloj neišmaniau ką veikti. Egis gyrėsi kaip vakar šventė pergalę, ir apsimetė įmetęs trisdešimt taškų, (iš tikro net aikštėje nepasirodė, matyt nepastebėjo, kad tankioje žiūrovų minioje ir mes su Matu sėdėjom) tad visų akys buvo nukreiptos į mūsų žvaigždę. Mano liežuvio savivaliavimai nepasikartojo, ypač stovint prieš klasę ir atsakinėjant. Ten bailys net nedalyvavo. Nyki diena pasitaikė.
Bet jau einant namo nutiko tai, ko taip ilgai laukiau. Mums ruošiantis eiti per perėją ištiesiau ranką ir sustabdžiau visus.
- Ko čia išsidirbinėji? Kelių reguliuotoju praktikuojiesi būti?
Tada visus nutildė iš posūkio išlindę Eclipse ir tiuninguotas Golf, aiškiai lenktyniaudami net nesidairę į šalis ir juolab į ženklus nurūko abiem juostom. Matyt nevietiniai, nežino kad kitam kvartale – policijos nuovada.
- Čia geras! Tu ką, aiškiaregys?
- Nelaimė tyko už kiekvieno kampo. – Nusišypsojau. – Nejau jūs negirdėjot to ūžesio?

Niekaip negalėjau išmesti to iš galvos. Apie ką begalvočiau, mintys vis klysdavo prie tos nesąmonės. Kas čia darosi, ką reiškia tie keisti protrūkiai? Dievo dovana? O gal kokia keista liga? Jei taip tai tikiuosi nemirtina.
Vienintelis dalykas, kaip ir kasdien padedantis man atsipalaiduoti yra žinios. Jų nepažiūrėjęs jau nebeužmiegu.
- Šiandien Miestelyje, - staiga gavau suklusti išgirdęs savo gyvenvietės pavadinimą. – įvyko Holivudo filmą primenančios automobilių gaudynės. Policija vijosi oranžinį „Renault Eclipse“ nuvariusius mašinų vagis, deja nusikaltėliams šį kartą pavyko pasprukti, mat netarnybinį automobilį vairavęs juos vijęsis pareigūnas nesuvaldė transporto priemonės  ir užmiestyje išslydo iš kelio. Plačiau apie tai mūsų korespondentas Jonas Kazlauskas.
Žurnalistas iš esmės pakartojo viską ką jau minėjo žinių vedėja, bet mane labiau sudomino ne garsas, o vaizdas. Jis buvo pateiktas iš filmavimo kameros, stebinčios pėsčiųjų perėją ir ten tykančios nusižengiančių įstatymui. Ten išvydau save. Dabar tikrai pajutau tą deja vu, galėdamas vėl stebėti viską iš naujo. Aš, ranka, perėja, automobiliai. Stengiausi įžvelgti savyje kažką neįprasto, keisto, bet viskas atrodė taip paprasta, kad prasčiau ir nesugalvosi. Aišku, kad niekas neaišku.
Reportažas baigėsi, o atpalaiduoti turėjusios žinios tik dar labiau susuko man galvą.

Ryte galva buvo šiek tiek blaivesnė. Prieš eidamas miegoti nusprendžiau, kad galbūt visą tą nesąmonę aš per daug sureikšminu. Kas čia tokio, atspėti rungtynių rezultatą, galimybė ne tokia ir maža, o dėl tų automobilių... Mąstant biologiškai galima išvesti, kad  aš juos išties girdėjau, tik to nesupratau, o ranka mechaniškai atsitiesė, tai lyg koks refleksas. Ir viskas savaime išsisprendžia. Ši mintis man kuo toliau tuo labiau patiko, tad nusprendžiau tiesiog išmesti visą tą mistiką iš galvos.
Einant į mokyklą atsigavau galutinai, gaivus ryto oras atgaivino apdulkėjusią mano smegeninę, ir aš jaučiausi nusiteikęs darbui.
Staiga pro šalį važiuodama viena mašina, pakankamai išvaizdi Audinė sulėtino ir tempu susilygino su manimi. Ko šitai prireikė?
Vairuotojo durelės atsidarė, ir viduje pamačiau sėdintį nemalonios išvaizdos, stambaus sudėjimo, skustagalvį, suplota nosimi, nevyresnį kaip trisdešimties metų vaikinuką. Matyt tokiais žaisliukais, kaip šis automobilis jis bandė užmaskuoti baisų savo veidą. Tikėjausi, kad manęs tas skinas neužkalbins, prasidarė dureles tik gaivesnio oro įsileisti. Deja, klydau.
- Sėsk, bičiuk, pavešiu. – Murmtelėjo plonesniu, nei iš jo galėjai tikėtis balsu.
- Kad gal ne, mama liepė su nepažįstamais nevažinėt.
- Nu sėsk, kas atsitiks.
- Ne, aš jau beveik atėjau. Va čia per gatvę pereit ir aš jau vietoj. – Ranka parodžiau į priešais stovintį triaukštį griozdą – mokyklą.
- Sakiau sėsk! – Staiga lyg pablūdo plikis.
- Atsikabink! – Krioktelėjau ir pabandžiau užtrenkti jo dureles jam prieš nosį. Drąsu, ar ne? Jam irgi taip pasirodė,  ir jis neleido man to padaryti.
Nusisukau nuo jo ir paspartinau žingsnį. Už nugaros išgirdau švilptelint, o atsisukęs pamačiau kaip atsidaro dar ir galinės durelės, išlipa du žaliūkai intelekto nesugadintais veidais ir pasuka link manęs. Būčiau bėgęs, bet išdavikės kojos tarsi suakmenėjo, tad jie nesunkiai pagriebė mane už pažastų ir įgrūdo mane ant oda kvepiančios galinės sėdynės. Vos durelėms užsidarius padangos sucypė, ir mašina pajudėjo, viena žinojau, tikrai ne link mokyklos.
Kas čia darosi, po velnių?