Sustingę Vėjuje.

Buvo žvarbi spalio naktis.
Aš visdar klaidžiojau siauromis senamiesčio gatvėmis ir nesugebėjau rasti išėjimo.
Lyg kokiame labirinte, kelias vis nesibaigiantis kelias.
O dar vakar rodos, sėdėjau supamąjame krėsle prie židinio ir skaičiavau taškelius ant sienų, gerdama juodųjų serbentų arbatą.

Tu jau miegojai. Aš įsiveržiau į tavo sapną ir ėmiau iš lėto žudyti tave. Gulėjai ant ilgo raudonmedžio stalo, visiškai atsipalaidavęs, o aš tik sukau ratus aplink stalą. Lyg žvėris tykantis grobio.
Mano rankose buvo stipriai sugniaužtas peilis. Jo ašmenyse atsispindėjo tavo veidas.
Peilį švelniai priglaudžiau tau prie kaktos. Tu net nesujudėjai.
Prispaudžiau ašmenis prie plonos odos ir ėmiau raižyti žodžius.
Beprasmiškus.
Kraujas tekėjo nestabdomas aš pasilenkiau ir nulaižiau jį.
Tu vis dar miegojai.
Šunsnukis.
Aš vos vos savo lūpomis paliečiau tavasias, šios irgi tapo kruvinos.
Pramerk dabar savo akis.
Prašau.
Pasakyk, kad aš šlykštynė.
Nagi!
Peilis ir toliau žaidė tavo kūnu.
Kažkodėl žinojau, kad daugiau nebepakelsi savo akių vokų ir tos mėlynos akys nebeišvys saulės.
Daugiau NIEKADA.
Išvydusi savo pačios išražytus žodžius ant tavo kūno "Tu Buvai Idealus, Bet Visi Idealai Miršta. Atleisk."
Mane apėmė panika.
Aš priguliau šalia tavęs ir užmigau amžinu miegu.
Tu to norėjai tobulybe.