Ramuma

Jau priešpietis į beržo žalį klostos
Kiemelio spintoj uždaroj namais,
Šešėly svyra lyg nurimę bluostui,
Pražydę krūmai potėpiais ramiais.

Išsikapojęs ir iškrikęs gluosnis
Tarp apvaliai suklostytų šakų,
Juodžiausiom varnom ir varnėnais kosti
Ir suplasnoja drebuliu tvankiu.

Įsipina garsai kreivi ir aštrūs
Į pilkas sienas, į lapus minkštai,
Juodom spalvom nuo saulės įsirašo
Daiktų ir medžių nukirsti kraštai.

Suplūduriuoja kaip valtelė upėj
Vėjelio dvelksmas gęstantis lėtai,
Tik varnos išsižiojusios dar tupi
Dėžėj arbatos karščio užpiltoj.