Naktinė upė - vilnelė po vilnelės vilnija, banga gena bangą, banguoja, sūkuriuoja, verpetuoja, teka, bėga tarytumei laikas, kuris niekados nepamąsto, nepagalvoja - gal sustoti. Toji upė slenka tarsi tas laikas, senkantis it smėlis iš saujos, besiskverbiantis pro tarpupirščius. Netrukus upė pražys baltomis žvakelėmis, nes jas žmonės leidžia jon nuo betoninės krantinės. Upė yra suribota, patalpinta už tam tikrų ribų. Ji sukaustyta miestų, ji sukaustyta gatvių, skersgatvių, tiltelių, viadukų, tačiau šiąnakt upė pavirs lyg balta nuotaika, nes žmonės į ją pamažu skandina degančias žvakes, pripildytas svajingų norų substancijos. Ne tik žvakės degina upę, nes į ją taip pat ryžtingai leidžiasi įsimylėjėlių poros. Merginos ir vaikinai sėda į pailgas medines valtis ir iriasi šia naktine upe. Mergelės it vaidilutės, jų plaukai plaikstosi vėjyje, kažkodėl joms nebaisu atsiduoti šiai naktinei upei, nes jos tiki meile, tiki savo draugų rankomis, tvirtai spaudžiančiomis irklus ir drąsiai besiiria svajingon ateitin.