Beformiai

Asta ir Paulius žingsniavo vakarėjančio miesto gatvėmis. Jie ėjo susiglaudę, apkabinę vienas kitą per liemenį ir atrodė laimingi. Šnekučiavosi, žiūrėjo vienas kitam į akis ir praeiviams jie galėjo atrodyti kaip ir daugelis kitų porelių, išėjusių pasivaikščioti vakarėjančio Vilniaus gatvėmis.
-Ar dar toli? – paklausė Asta.
-Turėk kantrybės, juk mes dar Užupį turėsim praeiti. – atsakė Paulius.
-Ar tavo draugams aš tikrai patiksiu?
-Žinoma, jei patinki man, turėsi patikti ir jiems. Jie draugiški, rasit bendrų temų. Tiesa, jie jau seniai ten, todėl bus išgėrę ir linksmi. Neišsigąsk.
-Nemėgstu girtų žmonių... – tarsi sau pasakė Asta.
Stojo trumpa ir nejauki tylos minutė. Paulius, jausdamas vis didesnį potraukį merginai, juto kaip tas potraukis nugali jo senuosius pomėgius ir įprastą gyvenimo ritmą, kuriame buvo draugai, nerūpestingas alaus bokalų kilnojimas, laisvė ir daugybė kitų merginų. Jį stebino ir kartu glumino jausmas, kuris, atrodė, gali padaryti jo gyvenimą prasmingesnį, nepaisant, to, kad reikės atsisakyti įprastų tokio gyvenimo malonumų.
-Jei jau esi su manimi, turėsi priimti ir mane, ir mano draugus, tokius, kokie mes esame. – ryžtingai tarė Paulius, nors ir jautė, kad jo žodžiai nuskambėjo ne taip tvirtai, kaip jis norėjo.
-Pauliau, aš ir priimu tave tokį, koks esi. Man gera su tavim.
Paulius nusišypsojo ir tvirčiau apkabino merginą. Merginos žodžiai tarsi saulės spinduliai sklaidė neseniai patirto susierzinimo debesis jo galvoje.
-Štai ir Užupio angelas! Dar šiek tiek į viršų, pasiimsime alaus, o tada jau visai netoli būsime. Parašysiu Audriui, kad mes jau netoli. – nuskambėjo žvalus Pauliaus balsas, kai jis traukė iš kišenės telefoną.
-Puiku, tik aš mieliau gurkšnosiu girą. Koks to keisto alaus pavadinimas? – kikendama paklausė Asta.
-Juk sakiau, vadinasi jis Ponas Tarnauskas ir visai jis ne keistas. Jis yra gyvas, kokio parduotuvėje nenusipirksi.
-Pats tu gyvas, Pauliau, - jau akivaizdžiai erzino vaikiną Asta.
-Mano irgi gyvas, - su šelmiška šypsenėle veide atkirto Paulius, supratęs merginos norą paerzinti.
-Bebebe, pažiūrėsim koks jis bus gyvas šiandien vakare po tokio kiekio alaus, - nepasidavė Asta.
-Pasistengsiu nepadauginti, - tarstelėjo Paulius nenorėdamas toliau diskutuoti apie savo pajėgumus lovoje. Norėdamas numarinti temą, pasilenkė ir pabučiavo Astą. Bučinys buvo vienas iš daugelio, tačiau toks pats saldus ir naujas, kaip ir visi prieš tai buvę jų bučiniai. Jam nebuvo pabodę bučiuoti merginą ir jis tikėjosi, kad niekada nepabos. Atitraukęs lūpas Paulius pamatydavo žibančias Astos akis, kurios meiliai žiūrėjo į jį ir sakyte sakė: „tu mano gyvenime brangiausias“. Toks Astos žvilgsnis buvo viena iš priežasčių, lėmusių jo vis didėjantį prisirišimą prie merginos. „Tai, kaip ji į mane žiūri, kompensuotų jos nepatyrimą lovoje, jeigu toks būtų. Betgi ji fantastiška. “ – galvojo Paulius.
Netrukus jie užlipo į kalną, paėjo dar gabaliuką kelio ir jau buvo šalia baro.
-Štai čia alaus Meka. – nelabai žinodamas kas yra Meka, pasakė Paulius, rodydamas į keistą ir neįprastą statinį, kuris labiau priminė nevykusiai pastatytą garažą, negu vieną populiariausių barų mieste.
-Gal norėjai pasakyti girtuoklių rojus? – vėl šaipėsi iš Pauliaus mergina.
-Vieniems rojus, kiti – ne girtuokliai, - bakstelėjo pirštu sau į krūtinę Paulius, norėdamas pasakyti, kad jis priklauso pastarųjų kategorijai.
-Cha cha, tu keli uodegą, - linksmai pasakė Asta.
-Taigi, kas pakels, jeigu ne pats? – retoriškai paklausė vaikinas ir atsisukęs į senyvą, bet dar guvią moterį, kuri stovėjo prie baro, pateikė užsakymą. – Prašau įpilti Pono Tarnausko... du.
-Du bokalus ar litrus? – pasitikslino šeimininkė.
-Aš galvoju... – negalėjo apsispręsti Paulius. Tasai neapsisprendimo momentas buvo svarbus tiek Pauliui, tiek ir jo draugams. Ypač tai jausdavosi, kai jie rinkdavosi stipresnius gėrimus parduotuvėje. Visi seniai žinodavo ko ir kiek pirks, tačiau visada ilgai mindžikuodavo ir įtemptai mąstydavo, sustoję prie gausybės butelių butelaičių, negalėdami apsispręsti kurį gi pasirinkti. Tai buvo savotiškas ritualas, kuris jiems buvo savas ir mielas, tačiau aplinkinius šiek tiek erzindavo.
–Taip, litrus. – galų gale nusprendė vaikinas. – Ir malonėkite įdėti į maišelį nes išsinešime.
-Ar judviems užteks? – meiliai besišypsodama paklausė šeimininkė.
-Man giros, jei galima įpilkite į litro talpos tarą. – žengusi žingsnį arčiau baro pasakė Asta.
-Smagu, kad tu savarankiška, bet aš jau ketinau užsakyti. – teisino savo lėtapėdiškumą Paulius.
-Visi jūs, vyrai, ketinate, -  šeimininkė mestelėjo akmenėlį į Pauliaus daržą.
-Jūs rizikuojate prarasti geriausią klientą! – Paulius kirto atgal.
-Jūs toks geras, kad net negalėjote be draugų pagalbos namo pareiti aną savaitę, - moteris turėjo dar ir neblogą  atmintį. Kita vertus, bare dirbantys savo klientus gerai pažįsta. Su klientu reikia ir pasikalbėti ir jį paguosti, ir žinoma alaus įpilti.
-Jūs mane su kažkuo painiojate ir tai darote girdint mano merginai! – neketino pasiduoti vaikinukas, kol jam pylė alų. Kalbėjo ramiai ir besišypsodamas, nes žinojo, kad tokie pasikandžiojimai čia įprastas dalykas. Dėl to šis baras ir išskirtinis. Jautiesi savas ir vertinamas. Bent jau tol, kol gali susimokėti už alų ir pastovėti ant kojų.
-Sveikinu, simpatišką panelę išsirinkote, - pagyrė Pauliaus skonį baro šeimininkė.
-Tai aš jį išsirinkau, ir neketinu paleisti, - įsiterpė į pokalbį mergina, nes turėjo tokią teisę ir pridūrė, - ir pasistengsiu, kad jis nebebūtų geriausias jūsų klientas.
-Teisingai teisingai, - pritarė šeimininkė Astai. – moteris juk kaklas, kur pasuka vyrą, ten jis ir eina.
Ties šiais žodžiais  alus buvo supiltas. Moteris paėmė maišelį, įdėjo į jį alų, o girą leido pasiimti iš šaldytuvo. Paulius sumokėjo ir padėkojęs atsisiveikino su šeimininke.
-Boba su kiaušais, - uždaręs baro duris ir pasižiūrėjęs per petį ar tikrai gerai uždarė, pasakė Paulius.
-Miela moteris, - šypsodamasi papildė Asta.
-O dabar eime, mūsų seniai laukia.
-Gerai.
Jie žingsniavo sparčiau, nes lauke jau kaupėsi sutemos ir darėsi truputį nejauku, nes gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios. Vasariškas oras buvo šiltas, dvelkė vos juntamas vėjelis ir aplink tvyrojo ramuma. Languose geltonai švytėjo žmonių namų langai ir kur ne kur girdėjos televizoriaus, o gal magnetolos skleidžiami garsai. Šį kartą jie ėjo susikibę už rankų ir mažiau kalbėjo – abu apie kažin ką mąstė. Porelė išėjo į Krivių gatvę. Nužingsniavo gerą tuziną žingsnių, kai Paulius stabtelėjo.
-Nesu čia buvęs, tad reiktų paskambinti ir pasiklausti kur eisim toliau, - pasakė.
-Gerai. Ramu čia. Norėčiau kada nors čia gyventi, - svajingai pasakė Asta.
Paulius paskambino Audriui ir sužinojo, kad reikia dar šiek tiek paėjėti į priekį, tada sukti kairėn ir eiti miško takeliu gerus šimtą metrų iki seno ir apleisto namo. Netrukus Asta ir Paulius jau girdėjo linksmos kompanijos juoką ir šūksnius.
-Ak, kaip tamsu čia, - tyliai tarė mergina.
-Nieko, mes turim žibintuvėlį, o akys prie tamsos pripranta. Beto, čia miestas, visada šviesiau negu kokiam kaime, - drąsino Astą vaikinas.
-Štai ir mažasis Pauliukas! – pasigirdo iš šono atsklidęs balsas. Iš už medžio išlindo laibas vaikinukas ir viena ranka besisakstydamas klyną, kitą kišo Pauliui. –Sveikas, pagaliau tu čia. Mes jau antrą litrą geriam!
-Sveikas gyvas, Audriau, bet gal pirma nusiplauk ranką, - juokdamasis ir neskubėdamas duoti savosios rankos pasakė Paulius.
-Bala nematė, spausk riešą! – Juokėsi ir Audrius. – Ir ko dar lauki, supažindink?
-Čia nuostabioji Asta. Tikiuosi labiau jos nesugebėsi išgąsdinti, - kalbėjo Paulius.
-Malonu, Asta, susipažinti, aš Audrius, bet mane draugai vadina Mažuoju, - įtikinamai greitakalbe suskėlė Audrius.
-Man atrodo, kad visi jūs mažieji! – nuoširdžiai juokėsi mergina. Jai pasirodė, kad tokie pat įdomūs Pauliaus draugai gali būti  ir likusieji. – O kur kiti Mažieji?
-Varom, jie laukia, - tarė Paulius, - Vesk, Audriau.
-Klausau, šefe, - riktelėjo Audrius.
Jie patraukė takeliu žemyn ir netrukus buvo prie senojo namo, kuris atrodė veikiau griuvėsis nei namas. Stogo nebuvo, sienos išmargintos kerpių, kurių viena netgi pavojingai pakrypusi ir beveik nugriuvusi. Pauliaus draugai sėdėjo ant šalimais suverstų plytgalių, kurie buvo sustumti apie didesnį plytų gabalą ir taip suformuotas vaišių staliukas. Ant šio staliuko stovėjo traškučiai, sūris, keletas skardinių įprasto alaus ir trejetas Pono Tarnausko plastikinių butelių. Sėdėjusieji, pamatę Paulių, jo merginą ir Audrių atsistojo ir linksmai šūkčiodami puolė pažindintis. Vienas ilgšis prisistatė Edgaro vardu ir Astai visai nepasirodė keista, kai Audrius priminė, kad ir jį galima vadinti Mažuoju. Edgaras tvirtai spustelėjo Astai ranką ir šelmiškai šypsodamasis aiškiai atrodė ja susidomėjęs. Kitas stambaus sudėjimo, vešlių plaukų ir truputį moteriško balso vaikinukas buvo Julius. Trečiasis nedrąsiai prisistatė Martyno vardu, o ketvirtas, labai garbanotas ir su kelis mėnesius neskusta barzda buvo Linas.
Pauliaus ir Astos laukė specialiai jiems paruoštos plytų kėdutės. Visi susėdo ir ėmė kalbėtis apie šį bei tą, kas tuo metu ateidavo į galvą. Paulius pasakojo apie savo pažintį su Asta. Kaip jis ją užkalbino autobuse ir kaip jie paskui gėrė kavą, o tą patį vakarą dar ir į koncertą spėjo nueiti. Puikiai praleido laiką ir Paulius ją iki namų palydėjo. Nutylėjo tik tai, kad tą patį vakarą ir pirmą kartą pasibučiavo. Paulius žinojo, kad kalbės kur kas plačiau, kai bus vienas su draugais. Draugai tiesiog reikalaus platesnio pasakojimo. Asta papasakojo, apie savo mokslus – teisę ir tuo sukėlė šiokį tokį susižavėjimą tarp Pauliaus draugų, nes visi nujautė, kad tai sunkus mokslas, bet greičiausiai todėl, kad nė vienas apie teisę neišmanė.
Paulius juto kaip vis labiau ima vertinti savo draugę. Ėmė svajoti savo mintyse apie galimas jų vedybas, bendrą gyvenimą kartu ir taip bemąstydamas nutolo nuo pokalbio. Jis matė Astą besišypsančią, matė save glostantį jos plaukus. Galvojo apie tai, kaip būtų smagu kartu keliauti  ir degintis atokiame paplūdimyje. Mintyse nurenginėjo Astą ir prausė jos tobulą kūną duše.
-Pauliau, girdėjai? Čia vaidenasi! – kepštelėjo Asta Pauliaus nosį ir be jokio išgąsčio balse sušuko.
-Ką? Rimtai? – atsibudęs paklausė vaikinas.
-Kol tu skrajojai, mes čia apie namą kalbėjom, - rimtu balsu tarė Linas. –Skaičiau apie šitą namą internete.  Tipo čia gyveno labai šykštus žydas, kurį per karą lenkai pakorė.  Neaišku kodėl, neaišku ar tai apskritai tiesa. Tačiau aiškus vienas faktas – čia net bomžai neateina.
-Taigi stogo nėra. Bomžai irgi žmonės, nori gyventi po stogu. O jeigu būtų lietaus, sausai neišmiegotum. –nepasitikėdamas ką tik išgirsta informacija pasakė Paulius.
-Čia yra rūsys, mes patikrinom. Rūsyje galima miegoti, bet joks žmogus nesiryš ten nakvoti. O ir jokių žmogaus buvimo pėdsakų seniai ten nebelikę.  – su vos juntamu balse nerimu pasakė Edgaras.
-Baikit kalbėt nesamones! Vaiduoklių nebūna! – suriko Julius ir pridūrė, - nesakau, kad jais netikiu, bet čia jų tikrai nėra.
-Tikiu, bet netikiu, - lyg sau pasakė Martynas.
-Cha  cha, Juliau, tu kaip visada svaigsti. Aš irgi netikiu, bet visko būna pasaulyje. Gal kai kurie žmonės iš tiesų kažką matė. Kita vertus, man čia kažkaip visai ramu ir nebaisu, - nusijuokęs pasakė Audrius.
-Todėl ir nebaisu, kad ne rūsy sėdi. Kodėl nėjai su mumis? – kandžiai paklausė Julius.
-Saugojau daiktus, proto bokšte, - piktai atrėžė Andrius.
-Gerai, chebra, nesipykim, - ėmėsi raminti draugus Linas. - Gaila, kad Paulius ten nebuvo, dabar bent suprastų apie ką kalbam.
Paulius pažiūrėjo į draugus ir atsisukęs į savo merginą tarė:
-Asta, einam pažiūrėt į tą rūsį?
-Ai gal ne, būkim čia. Tamsu ten, dar susižeisim, - nedrąsiai atsakė Asta.
-Einam einam, juk jie tenai buvo, beto turim žibintuvėlį, tai galėsime pasišviesti. Ir dar kai ką tau parodysiu, - įtikinėjo merginą Paulius.
-Na gerai, bet trumpam, - padrąsinta ir susidomėjusi Pauliaus „kai kuo“, tarė Asta.
Paulius griebė žibintuvėlį ir paėmęs merginą už rankos nužingsniavo prie namo. Girdėjo už nugaros linksmą draugų klegesį ir padrąsinančius žodžius. Linas  pribėgo ir padavė paliktą Pauliaus telefoną.
-Skambink, jei prievartaus. – kikendamas pasakė.
Du tamsūs siluetai išnyko tarp baltų namo sienų. Pasimatė įjungto žibintuvėlio sukeltų šešėlių šokčiojimas. Paulius ryžtingai žengė pirmyn ir lyg koks archeologas ar policijos detektyvas tyrinėjo patalpas. Asta ėjo jam iš paskos. Jie tyliai šnabždėjosi ir aptarinėjo tai, ką matė. Ore tvyrojo nemalonus purvo ir pelėsių kvapas. Jautėsi pūvančių medinių konstrukcijų ir ruberoido tvaikas. Aplink žėlė žolės ir netgi maži krūmokšniai. Visur mėtėsi plytgaliai ir nuo sienų nubyrėjęs tinkas. Trūko tik tuščių butelių, kurių tokiose vietose paprastai būna apstu. Tinkas traškėjo po kojomis ir tas garsas kažkodėl buvo šiurpokas. Bet tai tik dar labiau skatino Paulių drąsiai eiti pirmyn ir kėlė jam vis didėjantį smalsumą. Vienoje patalpoje, kuri buvo pačiame namo kampe, jie aptiko laiptus vedančius žemyn, į rūsį.
-Matyt čia ir bus rūsys. Visai nebaisu, ar ne? – paklausė Paulius.
-Nebaisu, tačiau nejauku, - atsakė mergina. Ir švelniu, gundančiu balsu paklausė, - kada parodysi savo „kai ką“?
-Apačioj, turėk gi kantrybės, - juokdamasis atrėžė vaikinas.
Paulius daugiau nebekalbėjo ir vedėsi Astą žemyn. Jie leidosi lėtai, nes pakopos buvo slidžios ir gausiai apkritusios plytgaliais bei tinku. Kai nusileido į apačią, Paulius ėmė šviesti aplink norėdamas aptikti artimiausią sieną, tačiau žibintuvėlio šviesa buvo per silpna ir į jokią artimą sieną neatsimušė. Atrodė, kad visas rūsys – tai viena vienintelė patalpa, kurios lubas laikė eilės iš plytų sumūrytų kolonų. Paulius nusprendė paeiti gilyn ir aptikti sieną, kad turėtų atspirties tašką, nuo kurio toliau galėtų tirti rūsį.
-Pauliau, man baisu, nebenoriu toliau eiti, - tyliai pasakė Asta, o jos balsas nuskambėjo taip, lyg ji kalbėtų už stiklo. Tamsa, atrodė, kad sugėrė jos žodžius ir jie nuskambėjo dar tyliau negu ji norėjo. Tačiau Paulius to nepastebėjo, nes buvo pernelyg susidomėjęs savo tyrinėjimu.
-Nesijaudink, aš su tavim. Nieko čia baisaus nėra, - mėgino drąsinti merginą.
-Tu negirdėjai, bet Linas pasakojo, kad būtent čia, rūsyje, tas žydas buvo pakartas.
-Tai buvo seniai ir greičiausiai ne tiesa, tik pramanas Užupio vaikams gąsdinti.
-Pauliau, prašau, - kone maldavo Asta.
Tačiau Paulius nesiklausė. Jis buvo lyg apsėstas.
-Jei nori, gali grįžti viena, o aš čia dar pasivaikščiosiu, - šiurkščiai atrėžė.
-Būsiu su tavim, - padvejojusi atsakė mergina.
Paulius suspaudė merginos ranką ir ėjo link tos pusės, kur turėjo būti siena. Už kokio tuzino žingsnių porelė pastebėjo baltuojančią, tačiau pelėsiais išmargintą sieną. Apžiūrėję sieną jie pamatė vos įžiūrimus piešinius. Tai buvo freska, kurioje buvo vaizduojami žmonės apspitę kažkokią neaiškios formos dėmę. Paulius daugiau nebesigilino į atvaizdus ant sienos ir žengė toliau. Aplink dvokė nepaprastai stipriai. Kvapas buvo neapsakomo skonio, tačiau jis buvo aštrus ir tikriausiai, galvojo Paulius, toks kvapas normalus panašiose vietose. Jie ėjo šalia sienos kol priėjo rūsio kampą. Kampinė siena buvo tokia pat kaip pirmoji – papuošta senovinėmis freskomis. Pauliui pasirodė, kad šioje sienoje atsikartojanti neaiški figūra, kurią matė visai neseniai, turi galūnes ir taisyklingo apskritimo maždaug golfo kamuoliuko dydžio akis.
-Asta, žiūrėk kaip pelėsiai sugeba kurti meną, - rodė į dėmę su akimis Paulius.
-Bjaurus paveikslas, ypač tos apvalios akys, - atsakė Asta.
-Aš irgi pagalvojau, kad tai akys ir dargi panašios į golfo kamuoliuką, - nusijuokė vaikinas.
-Pauliau, ar girdi koks tavo juokas? Jis skamba labai tyliai.
-Juk mes rūsyje, taip ir turi skambėti. Viskas gerai, - nesugalvodamas geresnio paaiškinimo pasakė Paulius.
Jie ėjo toliau. Kvapas vis aštrėjo, dviems tyrinėtojams norėjosi užsidengti nosį, tačiau jie ryžtingai žingsniavo tolyn. Pasiekę antrąjį rūsio kampą ir apšvietę trečiąją sieną, tyrinėtojai pamatė tokias pat arba panašias freskas ant sienos. Jose buvo pavaizduota ta pati neaiškių formų figūra su akimis, kurios šioje freskoje jau buvo ganėtinai išblukusios. Tačiau buvo ir skirtumas. Stora grandinė įmūryta į sieną vedė nuo keistosios figūros tolyn į tamsą. Sekdamas grandine Paulius priėjo  jį ne juokais nustebinusį objektą – medines duris.
Čia kvapas buvo dar bjauresnis. Neabejotinai, kvapas sklido iš už durų. Durys buvo užrakintos didele senovine spyna. Paleidęs merginos ranką jis šoko prie durų ir paklibino spyną. Ji nepasidavė. Tada spyną truktelėjo stipriau ir ji sunkiai krito ant žemės. Ji buvo tokia sena, kad išvirto, galima sakyti, su visomis durimis. Tuo tarpu atbėgo Asta ir Paulius nė nejautė kaip mergina ėmė tempti jį lauk iš rūsio ir šaukėsi draugų pagalbos. Mergina buvo nejuokais išsigandusi tokios greitos įvykių eigos, o josios anksčiau silpnai rusenęs noras pamatyti rūsį seniai buvo išgaravęs. Tačiau Paulius buvo lyg apkerėtas savo atradimo, nes priešais jį, už nuvirtusių durų žemyn vedė dar vieni laiptai. Tamsa buvo tokia tiršta, kad beišsikraunąs žibintuvėlis tešvietė vos porą metrus žemyn.
Paulius stabtelėjo ir minutėlę žiūrėjo į tamsą. Atrodė, kad jaučiasi esąs didis užkariautojas ir jau niekas jam nesutrukdys skverbtis į nepažintus plotus. Vaikinukas čiupo merginos ranką ir žengė ant medinių laiptų pakopos. Sulig pirmu žingsniu pasigirdo sutręšusių lentgalių braškėjimas ir Paulius, praradęs pusiausvyrą, kartu su savim tempdamas Astą, krito žemyn. Krito jie gerus tris metrus. Nusileidimas buvo sunkus, nes apačioje buvo kietas akmeninis grindinys. Pauliaus sąmonė ėmė temti ir prieš užmigdamas spėjo išgirsti Astos spigų skausmo riksmą.
Neaišku kiek laiko praėjo, kol Paulius pribudo. Jam atrodė, kad jo galva plyšta iš skausmo ir ją buvo sunku pajudinti. Asta sėdėjo šalia ir tyliai kūkčiojo. Ji buvo pasimetusi ir išsekusi, o jos dešinė ranka tirtėjo nuo stiprių sužalojimų. Paulius sunkiai pakėlė galvą ir drebančiu balsu paklausė:
-Astute, kas nutiko? Kur mes?
-Mes nukritome į kažkokį rūsį, kai tu neatsargiai užlipai ant supuvusių medinių laiptų. Man labai baisu. – galiai atsakė mergina.
Paulius prisiminė tai, kas nutiko, ir kartu apsidžiaugė, kad neprarado atminties. Atsargiai pradėjo čiupinėti savo kūną ir tikrinti ar niekas nelūžo. Tuo tarpu mergina kalbėjo:
-Sudužo žibintuvėlis, o tavo telefonas negaudo jokio signalo, nes mes per giliai. Beto, draugai tavo, atrodo, nė nebandė mūsų ieškoti. Čia neapsakomai smirda, atrodo, kad šalia yra lavonas.
Oras aplink buvo drėgnas ir šiltas. Paulius įkvėpė aplink tvyrančios bjaurasties. Tvaikas buvo toks nežmoniškas, jog atrodė, skverbte skverbiasi į plaučius ir amžiams užpildo alveoles. Netgi savo paties kvėpavimas atrodė bjaurus. Gal dėl sumušimo, o gal dėl tokio dvoko Pauliui dar labiau svaigo galva.
Asta tyliai kūkčiojo ir dėl to jam darėsi dar blogiau. Paulius pirmą kartą gyvenime pasijuto esąs beviltiškoje, na jei ne beviltiškoje, tai labai nepavydėtinoje situacijoje. Jis buvo vyras ir turėjo susiimti. Ėmė mąstyti kaip pralinksminti ar nuraminti savo merginą.
-Žinai, matyt to žydo tikrai nepakorė, nes jis turėjo pabėgimui skirtą tunelį savo paties rūsyje. O dabar duokš telefoną, - ramesniu balsu pasakė Paulius.
Asta vos šyptelėjo ir nieko neatsakiusi mestelėjo telefoną.
-Mano telefone yra dar vienas žibintuvėlis, tuojau apšviesiu aplinką. Gal rasime kaip iš čia išsinešdinti.
Paulius įjungė žibintuvėlį ir ėmė lėtai šviesti aplink. Netoliese matė akmeninę sieną, o toliau tik tirštą tamsą. Staiga jis sustojo ir neteko amo. Jo ranka drebėjo, o gerklė džiuvo, negalėdama išleisti jokio garso. Paulius juto savo širdį plakant vis stipriau, o jo organizme tvenkėsi adrenalinas. Tamsoje Paulius regėjo dvi stambias baltai žėrinčias, visiškai taisyklingo apskritimo formos švieseles, kurios tolygiai gesdavo ir vėl sužibdavo. Tos švieselės matė Paulių ir Astą – du iš baimės negalinčius pajudėti jaunuolius. Švieselės ramiai kybojo tamsoje, o tas, kam jos priklausė matyt suprato, jog yra pastebėtas. Asta neišlaikė įtampos ir suspigo. Švieselės užgeso. Po sekundės Paulius suriko nesavu balsu. Vieną akimirką Asta pamatė kaip Paulių užgula tamsus beformis  kūnas, o dar po akimirkos dingsta kartu su juo tamsoje. Jos mylimojo graudus balsas tolydžio tolo, kol po akimirkos pasigirdo trakšėjimas ir stojo tyla.
Astai pritrūko oro ir ji nebegalėjo šaukti, tik žiopčiojo ir negalėdama patikėti tuo, kas vyksta, atatupsta ėmė trauktis kažkur į tamsą. Ji išgirdo duslius trinksėjimus į grindinį ir buvo parblokšta ant žemės. Ant jos dribo dvokiančios gleivės, jos gležną kūną draskė nagai, o petį sukando dantys. Pasigirdo kaulų trakštelėjimas. Asta šaukė agonijos balsu.  Dar vienas trakštelėjimas. Jos kaulai neatlaikė padaro svorio ir nasrų jėgos, tačiau mergina kovojo. Ji, kiek leido silpstančios jėgos, savo rankytėmis mušė ir stūmė užpuoliką nuo savęs.
Netrukus Asta prarado sąmonę. Bet jai buvo gera ir šilta, nebejautė skausmo ir nesuuodė dvoko. Ji paniro į sapną, kuriame regėjo Paulių. Jis nešė ją ant rankų, buvo didelis ir stiprus. Visai nepanašus į Mažąjį Pauliuką. Paulius paguldė ją į lovą ir kalbėjo mielus žodžius. Ji klausėsi vaikino žodžių, o jie darėsi vis mielesni ir panašėjo į kito žmogaus balsą. Asta suprato, kad girdį mamą.
Sapnas ėmė sklaidytis.
-Ji atsibudo, sesele, ji atsibudo! - sušuko mama.
-Mama, čia tu?
-Taip, Astute, tau viskas bus gerai.
-Kur Paulius?  - lėtai ir sunkiai pasakė Asta.
-Ilsėkis dukryte.
Ir Asta užmigo. Ji vėl sapnavo Paulių, tik šį kartą jis buvo mažesnis ir silpnesnis, ir visai nenešė jos ant rankų. Paulius plaukė laivu ir mojavo Astai. Merginos akyse kaupėsi ašaros ir ji prabudo.
-Aš daktaras, prižiūrėjau tave visą savaitę, - Asta išgirdo vyro balsą.
-Kas man nutiko? – po kurio laiko paklausė mergina daktaro.
-Tu buvai užpulta. Išgelbėjo tave draugai ir atgabeno į ligoninę. Pauliaus deja policija dar nerado. Nežinoma ir kas jus užpuolė. Radome užpuolusio padaro plaukus tavo delne, tačiau DNR analizė neatitiko jokio žinomo šiose vietovėse gyvenančio gyvūno DNR. Siųsime pavyzdį į užsienio laboratorijas...
Asta nebeklausė. Jai buvo nebesvarbu. Ji pasisuko į palatos langą ir danguje jai pasivaideno, kad mato besišypsantį Pauliaus veidą...
Ji užmigo...