Be minčių sielos erdvėj.

O tądien aš verkiau kaip niekad,
Kai pasiekė mus ta žinia.
Ir iš visko ko galėjau tikėtis.
Nesitikėjau, kad tavęs nėra.

Man tu buvai daugiau nei draugas.
Tu buvai dalis mano sielos trapios,
Bet jai... Bet jai buvai viskas.
Ji neįstengė išgyvent žinios klaikios...

Ir kartais, vakare labai vėlai.
Kai ašaros be stopo rieda, rieda.
Aš mėgstu pagalvoti apie, tai,
Kodėl žmonėms atrodo, kad pasaulyje nėra jiems vietos.

Kodėl mirtis veja mirtį, o akyse žaibuoja?
Net kai lauke šviesu, tamsa mus okupuoja.
Ir klausimo esmė visai kita.
Kodėl gyventi verta, o mirti ne?