Neapykantos šešėliuos aš skestu-
Išžudyt juos!
Žveries siela, neregėtas žiaurumas.
Jų šimtai milijonai,
Tai mes visi-
Niekingi pašlemėkai,
Naikinantys savo turta.
Turta mylėti, turta gyventi
Galiausiai patys save.
Iš vidaus, kaip vikšrai tik blogiau
Be priežasties graužiam,
Kol išgraužiam bedugnę
Ir skestam iškėle rankas...
Velniop!
Mirtis čia liko paskutinė,
Bet galiausiai ir su ja prisijuokausim
O tada skesim, skesim...


Viki Nezinia





