Kartais mano mintis apgaubia liūdesio skraistė,
Ir it paukštė nusineša savo lizdan,
Kažkas sužiba mano viduj tarsi blykstė,
Kužda tyliai, ramiai, jog aušra dar išauš...
Visas savo jėgas aš išlįsti maldauju,
Kai jau niekas atrodo negali padėt,
Aš žinau, akmeniniais takais skaudžiai klumpama,
Bet suklupti ilgam - nemana prigimtis...
Ir nors vėtros ilgai lamdys mano šakas,
Saulė degins svajas ir viltis,
Kaip pritruks man gyvenime oro gaivaus,
Pasiduot - nemana prigimtis...