paskutinis rytas

Tai turėjo būt eilinis mūsų pavasario rytas… Pro tavo langą mačiau pilkq apsiniaukusį dangų, kuris deja manęs nedžiugino. Tarp mūsų dar nuo vakar vakaro tvyrojo įtampa… Tikriausiai tikėdamasis ją išsklaidyti, pasikvietei į namus savo draugą. Pašaliniai žmonės dažnai padeda užsimiršti… Tačiau šį kartą deja nepataikei. Mane erzino tai, kad mes negalime atvirai kalbėtis ir elgtis. Elgtis taip, kaip liepia vidinė būsena. Taip pat mes turėjom kai ką išsiaiškinti… tai, dėl ko aš čia ir atvažiavau. “Na bet tebūnie kaip nori tu…” pagalvojau, ir ėmiausi vaidmens “aš esu nuostabiai laiminga”. Niekada nemėgau rodyt aplinkiniams žmonėms savo neigiamų emocinių išgyvenimų, nes nenorėjau jų apsunkinti. Manau žmonės pakanka ir savų problemų. Taigi filmas tesėsi, aš buvau nuostabi aktorė,o maniškis taip pat puikiai atliko savo vaidmenį. Nerasdami bendros temos pokalbiui, bandėm kitaip užimti lėtai slenkantį laiką: klausėmės muzikos, žaidėm kortom, kompiuteriu… Bendravimas nesirišo turbūt dėl mano nesąmoningo noro prieštarauti mylimajam. Kai jaučiu viduje sumaištį, visuomet, net pati to nepastebėdama, kiek įmanoma prieštarauju sumaišties sukelėjui. Tai vienas iš mano daugelio įgimtų neigiamų įpročių, kurių nesugebu atsikratyt...
Taigi galbūt viskas taip ir būtų pasibaigę, jei brangiajam nebūtų pritrūkę kantrybės. Tikriausiai jam irgi buvo sunku viską taip palikti… Jau planavom po truputi skirstytis, kai mane užklupo netikėtas ir per daug tiesus jo klausimas: “Taip kaip viskas bus?”. Žinojau apie ką jis… ir nežinojau ką atsakyti. Šalia sedėjo draugas… Klausimas labai abstraktus, atsakymas turėjo būt toks pat… kad suprastume tik mudu. Apsispręndžiau jau šiąnakt, todėl tereikėjo viską gražiai suformuluoti, kad nei man, nei jam neskaudėtų… “Darysim žiauriai, bet teisingai… Aš pasitraukiu…” ištariau ir nusukau akis. Jutau jo žvilgsnį, į kurį nedrįsau pažiūrėti. Širdis daužėsi, galvoje sukosi mintys, o aš norėjau dingti… Deja tokios galimybės neturėjau. Nejauki tyla ir į mane įsmeigtos jo akys… pradėjau tyrinėti tapetų raštus… kaip ir kiekvieną naktį prieš užmiegant… Draugas supratęs, kad jam reikia pasišalint, susirado kažkokį užsiėmimą. Susikaupiau ir atsisukau į saviškį. Mane persmelkė deginantis šaltis. Jis vis dar žiūrėjo netardamas nei žodžio. Tikriausiai atsakymas jį pribloškė. Negalėjau atlaikyti jo žvilgsnio… mane suimė kvailas vidinis juokas ir vos susitvardžiau nenusišypsojus. Žinau, kad tai buvo apsauginė reakcija nuo ašarų. Neištvėrusi pasiūliau parūkyti. Drebančiom rankom prisidegiau cigaretę. Jis kažką pradėjo kalbėti, tačiau negalėjau suvokti jo ždžių. Staiga mane užliejo supratimas, kad stoviu čia paskutinį kartą… paskutinį kartą esu šalia jo… paskutinį kartą žvelgiu pro jo langą į paslaptingą mišką… paskutinį kartą matau jo alyvinius tapetus… paskutinį kartą geriu arbatą iš jo geltono puodelio… Suvokiau, kad ši naktis, šis rytas, ši daina, nuotaika, savijauta, jo kvepalai, miško ir dangaus spalvos pro jo langą, visa tai- paskutinį kartą. Ir daugiau niekada nepasikartos… nebegalėjau sulaikyti ašarų. Cigaretė jau buvo surūkyta, jis nebekalbėjo, o aš skendau tose mintyse ir tyliai verkiau… Ašarų kaltininkas tikriausiai  to nepastebėjo. Nežinau kiek laiko praėjo, kol išgirdau jo balsą. Jis norėjo kad aš ateičiau. Tačiau negalėjau pajudėti. Žvelgiau pro langą ašarotomis akimis ir pykau ant savęs… Pykau kad esu tokia silpna. Pajutau kaip mane apkabino. Nusisukau. Nemėgstu verkt prie kitų  žmonių. Niekada gyvenime neverkiau prie vaikino ir tuo labiau dėl vaikino. Pasijutau labai nejaukiai. Jis pasiūlė eit į kitą kambarį. Jo draugas vis dar kažką veikė. Atsisakiau. Pradėjome kalbėtis… jo balse pajutau ašaras… Pažvelgusi, negalėjau patikėti… negi jam taip pat skaudu? Negi jam tai buvo taip pat svarbu kaip ir man? Negi jis moka verkti???
Pirmą kartą buvau tokioje siuacijoje… Ir visgi gyvenimas ne visuomet toks, koks atrodo… iš šalies žiūrint pabaiga turėjo būt graži ir aiški: gyveno jie toliau ilgai ir laimingai… Deja šį kart viskas šiek tiek kitaip. Mes nebesugrįžom vienas pas kitą. Mes nebuvom daugiau kartu. Ir net ašaros nesustabdė atėjusios žiaurios, bet teisingos pabaigos…