Poroloninė galva

Palikit Dievo avinėlį ramybėje!!! Koks baisus gyvenimas, kai jo nejauti širdyje. Meilė. Manuoju atveju, tai primintų labiau pareigą. Jei jau gimiau, privalau gyventi. Istorijos pabaiga. Šiandien ji dar tęsiasi nuo vakar. Kada gi pagaliau atsipeikėsiu? Man reikia sukrėtimo, šoko, avarijos, stichinės nelaimės, dangaus griūties, numirėlių prisikėlimo, 45 metrų aukščio viską nuskandinančios bangos. Tai priverstų sudirbti mano poroloninę galvą. Sėdėdamas kaip kekšė, svarstau apie gyvenimą ir suprantu vieną dalyką: taip kaip sudėliosi įvykius savo galvoje, tokiu principu viskas ir įvyks. Kartais, kai kas įvyksta ir be tavo įsikišimo, bet tai neišvengiami, sudedamieji procesai. Kaip ir viltis. Ji gimė, kaip jau minėjau, man sėdint kaip kekšei. Būtent tada suvokiau, kad ne tokie jau sušikti tie mano reikalai. Svarbu išvynioti visą kamuolį ir įtempti abu virvės galus. Čia ir yra visas reikalas. Nors gal kekšėms šiaip geriau sekasi gyvenime, nes jos kuria gėrį. Gal kiek suteptą, nešvarų, bet tai malonumas, kad ir skurdus, bet malonumas. O gal jos tiesiog karščiau tiki ir meldžiasi. Arba, tiesiog, mano galva ima atitirpinėti. Tik kaip pamilt gyvenimą? Klausimas be atsakymo, nes bukesnio dalyko nesugalvotų net šimpanzės. Jos pačios sau yra ir gyvenimas, ir saulė, ir šeima, ir jokių kamuojančiai kvailų klausimų. O gal aš perdėtai idealizuoju jas, nes tokias pateikė televizorius. Nesvarbu. Jos nebijo gyvenimo kaip aš, jos nebijo žengti žingsnio kaip aš, jos nebijo nežinoti kažko kaip aš, jos nebijo pasirinkti klaidingai kaip aš. Ir viso to aš vengiu, nes BIJAU. Bravo! Bent jau pats prieš save drąsus. Rašau tai su intencija, kad kas nors kada nors perskaitęs šiuos žodžius, man (dar esant gyvam) pasakytų: spjauk į savo kvailas baimes ir ženk per gyvenimą ramia širdimi. Nešk ir skleisk tą ramybę aplinkiniams. Man reikia autoriteto. Nesvarbu kiek stiprybės turėtum viduje, jei nemoki tuo pasinaudoti, tave nupūs kaip lapą nuo šakos. Arba tą energiją nukreipsi į savęs susinaikinimą. Pakankamai rimta problema, kad susirūpinti. Ir jei tuos žodžius visgi kas nors ištartų, tai suveiktų lyg reaktyvinis kuras, užpildantis mano venas ir deaktyvuojantis susilaikymą. Aš miegantis vitražas, kanarėlių narvas, ūkiantis apuokas, beprotiškai plakanti širdis.