Diena Žemės planetoje

  Iš suręstų urvų, pažadinti mūsų žvaigždėje vykstančių termobranduolinių reakcijų metu išsiskiriančių elektromagnetinių bangų, kurias mūsų smegenys akių dėka suvokia kaip šviesą, pradeda lįsti primatai. Jie šliaužioja suterštu Žemės paviršiumi, kurį kitam rytui paliks dar purvinesnį ir visai nesistengia žvalgytis aplinkui, nieko nenutuokdami apie juos žudančią šviesą ir gilinasi tik į savo purviną vidų, už patenkintus fiziologinius poreikius pasiruošę išdraskyti viens kitam regėjimo organus...
  Šioj ekosistemoj tie gyvuliai dar sugebėjo sukurti kažką panašaus į valdžią, luomus, hierarchijas. Štai vienoje didelėje oloje, kurioje vyskta masinis humaniškumo ir asmenybių žlugdymas, vieni, kurie įstatymiškai viršesni už kitus, bando juos palenkti į savo pusę ir pažiūras terorizuodami paprasčiausiais skaičiais. Bet koks protestavimas nusistovėjusiai tvarkai atsilieps ateityje, tad geriau nė nebandyk mąstyti kitaip, nes iš tiesų niekas tavęs nė nesupras... Kas yra baisiausia: jeigu nori išlikti, turi prisitaikyti, būti panašus į juos, bet tuomet prarandi galimybę išsiugdyti asmenybę.
  Tie, kurie neturi jokių privilegijų, vėl skirstosi į luomus, hierarchijas. Didžiosios beždžionės vaikšto urvų vidumi, taškydamos į sienas mažesniąsias, o pastarosios bijo nugriebti ant žemės besivoliojantį obuolį, kad nepajustų sunkaus hierarchų kumščio tarp savo šonkaulių. Savavališkas savo paties iškėlimas virš kitų man yra pats absurdiškiausias dalykas, nes dažniausiai tie „stiprieji“ būtų daug silpnesni už tuos, kuriems griauna gyvenimus ir gamina iš jų kažkokius padarus, nieko nenutuokiančius apie dvasios ramybę.
  Kai kurie drįsta vadinti save inteligentais, o jų inteligentiškos mintys, atsimušę į nuobodų dangaus skliautą griūna atgal į sumaltą žmonių masę ir knisasi joje, nesužinodamos nieko naujo. Visi tokie tobulai visažiniai, kad kritikuodami kitus sugeba tragiškai nusišnekėti ir dar išlaikyti save aukščiau visų.
  Nors šių padarų kraujas vienodos spalvos ir vienodai cirkuliuoja tokiomis pat kraujagyslėmis, visgi atsiranda tokių, kurie ant ataugos, vadinamos galva, uždėję blizgantį metalo gabalą pakrikštija save karaliais ir monarchais, ir velnias žino kokia jų paskirtis, kartais atrodo, jog tik pamojuoti iškišus išpuoštą ranką pro langą prastesniems, o tie klykia iš pasitenkinimo (nors gal net patys nežino kodėl). Tuo tarpu tas turtuose besimaudantis „žmogus“ taip pat galėtų gaišti iš bado kur nors Nigeryje, kaip ir tūkstančiai maisto nemačiusiųjų.
  Ir man jau atsibodo gilintis į šitą sujauktą pasaulį, kuriame kas rytą įkyriai pakyla saulė, o vakare be jokio sąžinės graužimo nusileidžia, suteikdama galimybę pasireikšti plėšrūnams ir kitiems žvėrims, atidengiantiems tamsiuosius žmogiškos pasąmonės kampelius. Ir dabar peržvelgusi vieną nuostabią pasaulio gyvenimo dieną ir parašiusi šitą nieką jaučiuosi taip baisiai ir nešvariai, kad noris užbaigt savo gyvenimo dienas. Imu jaustis dar blogiau, nes žinau, jog niekuo nesiskiriu nuo tų biologinių būtybių, kurias aprašiau, nes niekada nesugebėsiu pabūti žmogumi (o kartais pagalvoju, kad žmogus taip ir nesuspejo žmogumi pabūti). Ir dabar paims šitą nieką maitėdų gauja, kurie vadinasi kritikais, ir nežinia dėl kokių priežasčių uždės šiam niekui rėmus (nes taip turi būti), ir vėl prarasiu bet kokį norą progresuoti. Dar puikiai žinau, kad būsiu niekas tol, kol visiems bus šitaip nusispjaut, kiek aš stengiuos ir kiek man tai rūpi. O dabar šuoliuoju toliau gyventi savo kvailą gyvenimą, kuriame mano svajonių profesija neįmanoma, ir beveik vien dėl to jis neturi jokios prasmės.