Šiąnakt Tavo Apsara tapau…

Saulė leidžiasi tyliai už lango,
Bangos moja mums švelniai ant kranto,
Su žuvėdrų dainom geriam vyną,
Akių liepsnos karštai mus svaigina…

Mūsų mintys jau laksto it vėjas,
Bandom žodį nors vieną ištart,
Bet tyla ši be galo ramina,
Kalba aiškiai akių gilumoj…

Mes nesujaukiam  to jos šventumo,
Skaitom viską savosiom bangom,
Tai be galo džiugu ir gaivina,
Jaučiam jaudulį kylant aukščiau…

Nežinau, kas labiau vis svaigina,
Ar šis vynas, ar Tavo būtis?...
Bet kaip gera šį kartą panirus,
Tirpt bejėgės vaidmens sūkury…

Man užteko vien taip pagalvoti,
Kaip Tu švelniai lietei jau mane,
Tavo rankos it audeklo klostės,
Apsivijo, įsuko mane…

Švelniai degino kūną tavieji,
Medumi sutepti bučiniai…
Vasarinis lietus apsimainė,
Jis pavirto Cunamio bangom…

Ir ištirpo pasaulis šioj jūroj,
Iš ugnies, iš jausmų, aimanų…
Iki ryto mes skendom ir tryškom,
Aistromis, kūnų šokių liepsnom…
____________________________
Prabudau, kai lauke švietė saulė,
Bet dar kūnu Tave aš jutau……
Tavo galvą krūtinė priglaudus…
Šiąnakt Tavo Apsara tapau…