Iki mirtis mus išskirs

Kažkas Tavy mane priverčia suktis. Tarsi žemę.
Tarsi vilkelį raganos prakeiktą.
Netyčia mestas burtas sustingdo amžiams judesy.

Bandau rašyti – negaliu,
Iš lėto pabandau nupiešti,
Paletė liejasi, dažai nekimba, rankos neklausys...

Nusprendžiau: meilė lyg ėduonis,
Išgriaužus visą mano racionalų vidų,
Palikusi mergaitišką drovumą,
Pamiršo uždusint eratišką kalbos manierą.

Tad suoksiu kaip lakštingala namų neradus,
Kad myliu, laukiu ir kasnakt sapnuos regiu!
Kol kas suleis stipriausio antikūno,
Ir griūsim
negyvi
abu.