Legenda...

Legenda, mitas, pasaka apie gėlės sėklą, tūnančią žemės gilumoje ir pamažu besiskverbiančią į dienos šviesą. Ji išdygsta kiekviename amžiuje. Kažkur smėlynų apsupty, tarp milžiniškų uolų ji labai lėtai augina laibą kotelį, iš kurio skleidžiasi mažučiai lapeliai. Vos išdygusi, dar būdama mažytė, jau turi gležną pumpurą, kuris gan greitai pražysta. Ji pati ir jos kvapas su niekuo nesulyginami. Gėlė tarsi žemės aidas, atkartojantis žemės gyvenimą ir visą tai, kas žemėje gražiausia yra joje. Tačiau ją pamatyti lemta ne kiekvienam, juk nedaugelis leidžiasi į kelionę po vienatve dvelkiantį kraštą, kuriame siaučia vėjai, skambantys it skudučiai, o lietus dažniausiai būna dulkių, tad ir šią gėlę išvysta, atranda tik tas, kurio sielai artimas šis paslaptingas stepių kraštas, kuriam patinka jaudinantis klajoklių gyvenimas, kuriam malonu gerti karštą arbatą vėjui bučiuojant veidą. Žmogus iškeliavęs tiek į krašto, tiek į savęs pažinimo žygį, būna apdovanojamas ne vien neįkainojama patirtimi, sielos brandumu, pojūčių margumu, bet ir atradimu šios gėlės, kuri gal tėra legenda, mitas, pasakojimas.