Mėlynasis vilkas

[Jis]: Jis užpuolė tavo tėvą.
[Ji]: Tai ne mėlynojo vilko darbas.
[Jis]: Ir tu tai žinai, nes...?
[Ji]: Jis to nepadarytų.
[Jis]: Kokioje pasakoje tu gyveni?
[Ji]: Panašiu, kad ne toje pačioje, kur tu.
[Jis]: Leidi kažkokiam vilkui griauti mūsų santykius?
[Ji]: Čia tu juos griauni.
[Jis]: Tu nieko nesupranti, ar ne? Jis pavojingas. Jį reikia sugauti.
[Ji]: Kad galėtum baigti savo mokslinį darbą ir prie pavardės prisirašyti žodį: „Daktaras“? O tada atiduotum išmėsinėti mano tėvui? Kad pardavęs kailį kokiam susireikšminusiam milijardieriui, turėtų iš ko kelis mėnesius be sustojimo gerti?
[Jis]: Na, jis gali būti atstovas rūšies, kuri jau kelis šimtmečius buvo laikoma išnykusia. Tai būtų reikšmingas atradimas.
[Ji]: Tai tik kalbos, kad jis mėlynasis, tai net nėra patvirtinta, tik kelių girtuoklių sapaliojimai. Be to, net jei jis ir būtų mėlynasis vilkas, jis laukinis sutvėrimas ir jo vieta miškuose, o ne tavo laborotorijoje.
[Jis]: Vis viena ketinu jį surasti.
[Ji]: Tai buvo mano mamos miškai, o dabar mano ir nesuteiksiu, tau ir tavo keistuolių gaujai, leidimo drumsti juose ramybę.
[Jis]: Tu, tu... – Įniršęs pagrąsė pirštu ir netekęs kantrybės išlėkė pro duris, vos jų „neišnešdamas“. Lauke pasigirdo automobilio variklio burzgimas ir ji liko viena savo vienkiemyje.

Tą vakarą, ji sėdėjo tamsioje verandoje ir fleita grojo vieną iš Bacho kantatų. Net mėnulis nešvietė. Tik krūmuose, už šimto pėdų „degė“ laukinės akys. Ji padėjo fleitą priešais save ir lyg kūdikis susiraitė ant laiptų viršaus, pasikišusi delnus po galva ir žiūrėdama į laukines akis. Užsimerkė. Akimirka. Dar viena. Girdėjo šalia savęs greitą alsavimą, o tada, šiltą kailį priglundantį prie jos basų pėdų.

Ryte pabudo nuo spiginančios ankstyvosios saulės. Atsikėlusi nuėjo semtis iš šulinio vandens rytinei arbatai. Užsivirino vandens ir su arbatos puodeliu delnuose atsisėdo ant verandos laiptų bei ilgai žvelgė į mišką.

Tą pavakarę sužadėtinis atvažiavo su gėlėmis ir jiedu visą vakarą praleido miegamąjame. Naktį ji pabudo nuo tolumoje griaudėjančios audros ir tvankaus oro. Nuoga išėjo į verandą. Retkarčiais tamsą išsklaidydavo tolumoje sužėrintyss žaibo „liežuvėliai“. Ji pasileido bėgti į mišką ir vis gilyn, ir gilyn. Žaibai jau „laižė“ dangų tiesiai virš jos, o lietus ėmė „merkti“ lyg pati Niagara būtų prasivėrusi virš galvos.
„Jie niekada nenutrenkia... “ murmėjo jos vidiniai balsai. Ir tai nebuvo baimė, tai nebuvo pasiteisinimai. Tai buvo nusivylimo balsas, maniakiškai kartojantis „... jie niekada nenutrenkia“. O ji bėgo ir bėgo, kol netekusi jėgų krito į miško žolę.
Po kiek laiko, kai atsigavo, vis dar lijo ir vis dar buvo naktis, tik žaibai jau buvo pasitraukę kažkur į tolį. Nuoga bei purvina, ji atsikėlė ir „patraukė“ namo.
Pasiekus namus, saulė jau tekėjo. Užsipylusi ledinio vandens iš šulinio, grįžo į lovą.
[Jis]: Tu šalta. Maudeisi tokiu metu? Pamišėlė...
Ėmė ją bučiuoti, šildyti ir likęs šeštadienio rytas prabėgo lovoje.

Vėlyvi pusryčiai: šilti mieliniai blyneliai su braškių uogiene ir mėtų arbata.
[Jis]: Aplankysime tavo tėvą?
[Ji]: Jis jaučiasi gerai.
[Jis]: Neketini savo tėvui parodyti nei „trupinėlio“ susirūpinimo?
[Ji]: Pats susižalojo. Žinojo ką daro.
[Jis]: Kas su tavimi negerai?
[Ji]: Kas su jumis visais negerai? Išprotėję dėl to vilko! Kodėl negalite tiesiog gyventi savo gyvenimo, lyg jis neegzistuotų?
[Jis]: Nes jis egzistuoja.
[Ji]: Palik mane! Tiesiog palik... – Nusisuko.
Susirinkęs daiktus, jis paliko ją vieną. Automobilio variklio burzgimas tilo toldamas, kol jo visai nebesigirdėjo. Dovanotų gėlių puokštė vyto numesta ant verandos grindų. Vakar nespėjo pamerkti, o šiandien – jau neberūpėjo.
Nuėjusi į tvartą, ji vaikė žąsiukus lauk, į kiemą.
-Šiūū, bjaurybės, – varė juos – šiūū...

Vakare liko tik pilnas kiemas plunksnų ir pūkų. Krūmuose „spingsėjo“ laukinės akys.
-Nebeturiu jėgų... – Iš pradžių šnabždėdama, o vėliau šaukdama – Ar girdi? Nebegaliu taip! – susmuko vidury pūkų pilno kiemo.