Sėdžiu kambary vienišam
Aš toks vienišas mažas žmogus
Kambary su keturiom tiesiom sienom
Ir keturiais aštriais kampais.
Kiekvienam kampe po kėdę
Ant kėdės po vieną būtybę
Tokią seną baisią ir šlykščią
Tokią šlykščią baisią ir seną.
Aš sėdžiu vidury šio kambario
Ir atstumas toks trumpas skiria mus
Nors būtybės beveidės belytės
Žinau aš gerai jų vardus.
Tiesia jos rankas savo siaubingas
Grublėtas lyg medžio žievė
Tos rankos į mane sminga
Aš jaučiuos lyg bejėgė lėlė.
BAIMĖ sugniaužia man širdį,
PYKTIS sustingdo jausmus
NUOBODULYS užvaldo ptotą
Nuo VIENATVĖS darausi trapus.
Jos minko mane tarsi molį
Molį skulptoriaus rankos
Kurios bando padaryti kažką
Kažką panašaus į save.
Aš to nenoriu!
O, dangau, tikrai to nenoriu.
Bet kūnas toks nuogas yra
Prieš tamsią jų valią.
Gyvenau aš tam savo pasauly
Suspaustam iki kambario vieno
Tarp keturių aštrių kampų
Ir keturių tiesių sienų.
Bet štai man išsigelbėt pavyko
Nuo visų šitų kančių
Kaip? Man tiesiog ašara ištryško
Dėl užguitų manų jausmų.
Ir pasitraukė tos baidyklės
Atsitraukė nuo manęs
Jau nebuvau toks nuogas
Turėjau ginklą aš prieš jas
Ir štai durys atsidaro
Kartu su tais naujais jausmais
Nauja viltis gimė
Man visai nelauktai.
Nuėjau prie durų ir atidariau
O ką gi aš pamačiau?!
Dar vieną kambarį tik su daugiau kampų
Daugiau kėdžių ir būtybių ant jų.