senas laukas

Eini senais
Numindžiotais takais.
Ir menant tuos laikus –
Taip gera.
Tik lyg žolė
Į nuogą padą
Duria nebe taip
Ir saulė šviečia –
Nebe ta.

Man kviečia paukščiai
Kilt su jais kartu
Ir skristi
Tuo senu dangum.
Tik nebemoku
Aš sparnų išskleist...

Ir žmonės
Bėga kaip ir laikas.
Ir vis į kitą lauką,
Skubėdami perbėgti.

Tad sėdžiu
Seno lauko pakrašty
Ir laukiu
Saulės spindulių senų.