Telenovelė

Nuo viduržiemio jūros atskriejęs vėjas švelniai paglosto, pakutena užuolaidą. Užuolaidos plonos, nesaugios.
Vidudienis ir geltonas, net oranžinis saulės kamuolys pakimba tiesiai virš miestelio stogų. Į namų vėsesnes gilumas pasitraukia, pasislepia ir žmonės, ir pilki šešėliai. Pati tyla.
Ant palangės vazone gimęs kardelis sudėjo savo raudonus žiedlapius į neišsprogstantį bučinį. Moteris glosto kardelį plona, balta ranka, priglunda prie jo skruostu. Kambario gilumoje ant kavos staliuko puodelis su kava ir šūsnis knygų, visos- dvikalbiai žodynai.
Diamantė pati sau šiandien taip nevykusiai atrodo... tarsi jos gimtojo Lietuvos miestelio bibliotekinkė. Pataiso užuolaidą ir grįžusi prie staliuko pradeda vartyti žodynus. Varto ir ieško vertimo į įvairiausias kalbas žodžių apie vyrus, tokių kaip- ožys, bailys, žąsinas, gaidys... Nuryja gurkšnį šaltos, bet  gaivios kavos. Dvi ašaros išsisunkia iš jos akių ir nuteka pastaruoju metu atsiradusiomis keliomis siauromis švelnaus augalo gyslomis- tokiom skruostų raukšlelėm. Ne, ji nevysta. Ji tiesiog panašėja į kiek gyslotą, labai gležną ir labai subtilų egzotišką augalą.
Vakar jos buvęs vyras ir vienintelė gyvenimo meilė ir prasmė vedė antrą kartą. Vedė kitą moterį. Kas būtų pagalvojęs- juodą kaip šeškus, vieno metro su puse su vienu metru su puse gyvatę iš Kalabrijos.
Antonio ir Antonella dalinosi su visiškai visais pasaulio žmonėmis jų begėdišku džiaugsmu ir į vestuvių puotą pasikvietė ir ją- Antonio ex žmoną Diamantę... Supraskit, liekam draugais. Šnypššššššššsssss.......... t.
Diamantė gražiai pasidažė ir nuejo i tą jų goslią begėdystės ir neskoningumo mugę. Atsisėdo prie staliuko su savo vardu salės kampe be minčių, pasitaikius progai trenkti rankinuku Antonio per veidą. Fotoaparatų blysktės fiksavo daugkartinius naujai keptų balandėlių- Antonio ir Antonellos- bučinius. Tarp svečių buvo ir pažinojusių Antonio ex žmoną. Tie smalsiai žvilgčiojo į staliuką salės kampe ir šaibždėjosi tarpusavyje.
Tad  Diamantė vieniša tūnojo salės kampe ir šnekučiavosi su stalo kaimynais- bendrais jos ir dabar jau jos ex vyro pažįstamais. Šie kiek vengė atviro moters žvilgsnio ir bandė juokauti, aptarinėdami naujavedžius: „Ta pora jau pratus tuoktis, o tiek klaidų daro, šokdama sutuoktinių valsą... „ 
Vieniša. Iš tikrųjų per dešimt santuokos metų Antonio jai net vaiko nepadovanojo. Dėl tų banalių priežasčių... O čia dar stalo kaimynė karktelėjo: „Klausyk, ar tau neatrodo, kad Antonella nėščia? „ „Kur jau nėščia? Vienas metras su puse yra jos pastovus pilvo plotis. Be to, ir jai jau keturiasdešimt penkeri... „ pasižiovaudama karktelėjo kita.
Diamantė laikėsi tvirtai. Neapsižliumbė. Tiesą sakant, ją net toks kvailas prunkštimas suėme, kai karaoke Antonella aukštu, spiegiančiu balseliu užtraukė: „Uomini ci lasciano... „  Kniaukdama tą dainą priėjo prie Diamantės ir glostė šios petį. Tai, matyt, turėjo tapti šio vestuvių šou kulminacija. Bet gyvatė katės kailyje nepasislėps... Antonellos tamsiai violetinė ilga suknelė paliko šliūžę per visą pokylių salę. Fui.
Taip Diamantė, nežliumbdama ir nesigilindama į stalo kaimynių tingų karksėjimą, šveitė vestuvių torto su dviem balandėliais (kodėl ne dviem gyvatėm?) gabalą ir filosofiškai svarstė, jog jos ir Antonio meilė tebuvo iliuzija, kad tėra dulkinimasis ir ėdalas ir kad rožinės spalvos- tik sufokusuotas fokusas.
Juokas.
Po puotos jos ir jau ne jos Antonio nusivedė Antonellą  i savo senų bet dar sveikatos turincių tėvų vilą, kuria iš tikrųju naudodavosi (kaip įprasta šioje šalyje) atostogų metu  jis ir dar jo sesuo su šeima (sesuo ir sesers vyras su jų bendru šunimi). Diamantė atsimena puikų vaizdą į jūrą pro tos vilos miegamojo langą.
O šį vidudienį visgi surasojo Diamantės skruostai dviem nelemtom ašarom. Taip staiga ir taip nei iš šio, nei iš to. Ir netgi pasirdžius kažkaip diegia...
Štai pavirs ji į žaliais sultingais lapais išvešėjusį ir kraujo raudonumo žiedais aplipusį egzotišką augalą... Tokį užtikusi kalnų ožka neatsispirs ir nuės ją nuo šios nesvetingos žemės paviršiaus.



.... šio „serialo“ tęsinys prasidėtų šitaip (tęsinį parašyčiau, tik kam nors susidomėjus):

Saloje grynos saulės spinduliai ištirpdė visas pastelines spalvas, liko mėlynas dangus, mėlyna jūra, mėlyni kalnai, oranžinės spalvos viešbučio pastatų sienos ir nei vieno pilko apelsino, juodas vynas. Rojus?
Viešbučio terasoje prieina prie Diamantės paslaugus padavėjas.
- Dammi sole.
Padavėjas įsikiša rankas į kišenes, kažko ten paieško, pasižiūri į dangų, atsisuka į moterį, skėsteli liūdnomis rankomis.
- Dammi sole, -  suirzusi pakartoja Diamantė.
Padavėjas dar kartą panardina rankas i savo kelnių kišenių dugną, pasižiūri į dangų, atsisuka į ją ir skėsteli dar liūdnesnėmis rankomis- „non c'e' „.
- Li', - nesuprasdama paiko padavėjo elgesio, parodo Diamantė į ant viešbučio spintlės, pastatytą druskinę.
- A, si, sale, - nudžiugo padavėjas.
Jūra tarsi mėlynu stiklu pračiuožia jachta, ją valdantis vyras sušunka viešbučio terasos link. Ir Diamantės, ir viešbučio restorano padavėjas atsisuka į į save atkreipusį dėmesį žmogų............


Dammi sole it. - Duok man saulę
Li' it. - Ten
Sale it. - Druska