Trys dešimtadaliai citrinos
Ant ką tik tėvo rankom nulakuoto stalo
Rūgštus lašas, pabalnotas peilio
Verkia.
Klausai rados, mąstai, ar tai dangus gėdingai praskydo?
Nuo neregėtų šios visatos baimių ir pavydo
nuo neišgirsto s. o. s.
Nuo apsišaukėlio uniformuoto gido.
Akis didžiulė pro stalo kampą žiūri:
nematė ji dar niekad verkiančios citrinos
nei peilio su dantim, pavydo
nei apsišaukėlio uniformuoto gido.