Aš Tavo!

Smėlis... po kojom baltas smėlis...
Pasiruošia priglausti pėdas mano.
Žengiu ir pėdsakus palieku savo,
Ar taip kaip jie išnyks kada ir meilė Tavo?...

Skausmas it peilis pjausto, daro savo,
Kodėl... kodėl vien ši mintis mane taip bado?...
Lyg tai išgirdęs, suspaudi ranką mano,
Taip saugiai aš pasijuntu... Žinau – aš Tavo...

Laikyk taip stipriai, priglausk prie kūno savo,
Žinai... vieta ši man brangesnė už rūmus mago...
Prisiekiu, galėčiau čia praleist gyvenimą aš savo,
Nes čia geriausiai pajuntu – aš Tavo...

Einam iš lėto, žuvėdros klykia, mAno,
Kokia matyta ši pora ir žiūriu - Tavo
Akys bučiuoja odą švelniai mano,
Ir vėl aš suprantu – aš tiktai Tavo...

Bangos lėtai vis ritas,... sako:
-Meilė nepraeina, jei ji savo
Šaknis įleidus sielon – ramybę rado!
Jau drąsiai aš žengiu į priekį ... nes aš Tavo...

Pažiūriu saulė leidžias, šypsos mano
Įsimylėjusios karštai mintims ir sako:
-Kiek kartų jūs jau vaikščiojot gyvenimais čia savo!...
Širdis balsu prasiveržia – Žinau, aš  tikrai Tavo!...