Pradžia

Šviesos spygliai į žemę įsidūrę
Iškaitina purvynų sriubą tirštą,
Į juos subridę akmenys be šliurių,
Iš vandenio jau išlenda į viršų.

Nulūžęs rudas žolstiebės botagas,
Nustumtas vėjo vėl atgal sugrįžta,
Dar iš rudens suarto lauko vagos,
Pabirusiais pempynais saulėj krykščia.

Susikabino ir kažkur nuklydo
Laukų vidus nuo miško atsiskyręs,
Tik beržo stiebo pakabintos slidės
Laukų galuos per krūmus vangiai irias.

Įsisenėjęs tako pilko vingis,
Tarsi gyvatė kirsti pasiruošęs,
Pro arimus nutolsta paslaptingai
Ir sulenda į pievos rudą košę.

Dangus sidabrais žiburiuoja, maivos,
Suradę šlaką sėstantį į gylį.
Iš tolumos ateinantis keleivis
Tam peizaže baksnoja rudą šilą.