Špikimarų karalienė

Kai tik pražys laukuose špikimarai -
Bus gera jausti kaip be rankų aria...
Ji nuolatos beprotiškai ilgėsis,
Toksai stiprus, nelinkstantis gardėsis;

Kai riestas jo noragas teikė meilę
Ir krūtis plovė vandenynai seilių:
Kad per anksti nebaigtų... kad dar šiek tiek...
Tų pastangų nebus per daug - tikėk.

Bet dingo sapnas ir prisiminimas –
La-Mančoje jis vynuoges augina,
Todėl turės ten skinti ir pakuoti,
O vakarais ispanėms atsiduoti...

Trankykis tad, kiek tau drauguži tinka,
Tikriausiai minkštos tapo jojo kinkos...
Dirvonais nužydėjo špikimarai
Ir niekas jų neglosto anei aria...