Diena sode

Pakvipo siela įsijautus į lelijų baltas
susuptas žieduos taures.
Ir krito lašas nuo žiedelio ant žiedelio,
tartum bučinio išalkęs stiebas
lenkėsi šalia viens kito.

Ten vis saulėmis žiedai pražįsta,
laukiantys žmonių švelnumo rankų,
o takai be galo veda kvapuose paklysti
ir ant rožių žiedo tarsi lengvas
tu seki save be nieko likęs
aklas tuo raudoniu aistroje giliu pranyksti.

Medžių lapai, žalia ir tylu,
spalvuos numirus aš akla einu...
Vis žodį medžių kvėpdama į ranką
ir lipdydama darbuos save.

Tu keisi ir kitaip nuvesi takuose kitus,
paguosk rankas ir lūpas ta daina ramybės dėkingumo...