Kada takelis, pamiršęs jam
Mylimą (mielą) klajūną,
Įleis liepą rugpjūtin
apaugančia* (kuo įleis?* apaugančia ant jo – ant takelio)
Žole...
Ir vėjas
Spalio lapų
Runas išdėlios (iš)mes)) –
Lyg čia jo niekad ir nebuvo (klajūno, tai ir jo pėdsakų – tekelio)
Nei žingsnio,
Nei kojos(pėdos),
Nei švelniai vakarėjančios indigo
Fleitos,
Išmyluotos nendrės liūdesiu (fleita nendrinė, kuria grodavo klajūnas vakarėjant,
sugrįžęs rudenop, pražiemot iki vėlyvo pavasario... )
Tada, Jis
Nebesugrįš daugiau pas jį
kaip nesugrįžta vėjas. (klajūnas pas takelį, rusų kalboje moteriška giminė "Tropinka")
t.y. į savo būstą kurio niekas nežino, tik takelis, kol nepamiršo klajūno,
kol neapaugo žole rudenop...)
Kuris gyveno, sieloj jo,
Klajodamas be galo... _______________________________________
_______________________________________
lietuvių kalboje daug pasimeta sluoksnių minties,
taip, kaip žodis /takelis/ yra - vyriškos giminės žodis.
(tačiau metafora išlieka, kadangi klajūnas yra klajūnas o ne piligrimas, jis turi vis tik trobelę,
į kurią sugrįžta rudenop. O ruduo – visumoje Mirties reiškinio metas...)
man juokingas jūsų "kuolas" vertinant publikuojamą tekstą, poezijos žinovai-administratorei;
ačiū.