Vaikystėje Eldevinas turėjo didelę svajonę. Kai mokykloje mokytoja paklausdavo, -Kuo, būsi Eldevinai užaugęs?
Eldevinas nesusymąstydamas atsakydavo, -Būsiu Leninu.
Mokytojams nekyldavo tada jokių pašalinių minčių apie Eldevino ateitį. Toks buvo tuomet jų darbas. Norėjimas būti Leninu, atiko Eldevino mokymosi laiko programą.
Iš tikro Eldevinas norėjo susidraugaut su dievų, nes tuomet manė, kad didžiausias dievo draugas-Leninas. Kur rasi įdomesnę ir prasmingesnę specialybę, nei būti dievo draugu?
Slenkant laikui, Eldevinas ėmė abejoti Lenino draugystę su dievu ir ėmė domėtis kosmonautais. Pabaigęs mokyklą, nutarė supaprastinti kosmonautų mokymo programą ir įstojo į kunigų seminariją.
Baigęs seminariją Eldevinas buvo pilnai pasiruošęs skrist į kosmosą, kad susitiktu su savo būsimų geriausių draugu. Beliko tik surinkt ekipažą ir pasistatyti kosminį laivą. Eldevinas viską paprastindamas, supaprastino viską iki maksimumo. Gryžęs kunigauti į gimtasias Baikanūriškes ėmėsi burti komandą ir perkonstruoti devinioliktam su pusę amžiuję statytą bažnytėlę į šiuolaikinį kosminį laivą.
Ne visi parapijiečiai išreiškė norą tapti kosminio laivo ekipažo nariais, daugelis perėjo pas protestantus ir stačiatikius. Juos gąsdino kosminė bedeguonė erdvė ir ilgai trunkančios, šviesmečiais kilometražą skaičiuojančios kosminės kelionės. Taip atsisijojo tikri kosmonautai nuo pelų.
Visos religinės apeigos Baikanūriškėse vykdavo, kaip ir įprasta, tik truputi patobulintai. Per vestuves, laidotuves, krikštynas ir mišias būdavo privaloma dėvėti skafandrus. Sekmadieniais bažnyčioje būdavo išsiurbiamas deguonis, sudaromos nesvarumo sąligos ir visi parapijiečiai, įskaitant ir kūdikius rymtai treniruodavosi.
Eldevinas stengėsi, kiek beįmanydamas. Ne tik Kalėdodavo, rinkdamas lėšas ir produktus būsimam skrydžiui, bet ir balandžiaudavo. Balandžio dvyliktoji-kosmonautikos diena, tapo svarbiausia Baikanūriškių švente. Ta progą parapijiečiai visą parą nenusimaudavo skafandrų, o Eldevinas vaikščiodavo po namus ir rinkdavo elektronines detales ir laidus kosminio laivo tobūlinimui. Užsukdavo ir pas protestantus. Išsigandę ir pasimetę protestantai ir stačiatikiai, kartais abejodami savo pasirinkimu, Eldevinui paaukodavo net naują televizorių ar net satelitinę anteną.
Atėjo diena
Sugriaudėjo trimitai
Varikliai dainas uždainavo
Pakilo i dangų bažnyčia
Mes kylam aukštai su daina
Ir mano sese yra jaunesne :P, na cia siaip :). beje sukandes dantis turiu pripazint paskutinius valko argumentus del talpinimo. Bet del idojos ir kitko tai Be Stabdziu geriausiai isreiške tai ka norejau pasakyti. ramu :)
O kuriu aš labai paprastai. Visų pirma su pilietine aistra išplėšiu iš aplinkos gabalą gyvenimiškos tikrovės ir ištirpinu ją nedideliame aliteracijos kiekyje. Gautą tirpalą sumaišau su metaforom ir simboliais, pagal skonį pridedu alegorijos, rečiau onomatopėjos. Vis ką supilu į savo pasaulėžiūros prizmę, užpilu liaudies šnekamąja kalba, suplaku ir pastatau ant kūrybinės ugnies. Dėl viso pikto įmetu vieną kitą paradoksą. Kai užverda – nukeliu ir ataušinu. Ataušusią kūrybą apibarstau sinonimais ir epitetais, kartais net palyginimais, po to supjaustau eilutėmis ir tvarkingai sudėlioju į siužetinius rėmus. Tada pasikinkau Pegasą ir nuvežu į kokią nors redakciją. Ten viską paima ir pasako: „Užsuk po savaitės“. Aš užsuku. Tada man viską grąžina ir sako: „Jei gali nekurti – nekurk“. Aš padėkoju, parvažiuoju ir vėl kuriu. Nes negaliu nekurti. Kai prikuriu labai daug – išnešu į kiemą, sukraunu į rietuvę, pasislėpęs už tvoros atrenku krūvą aštresnių satyrinių vaizdų ir pradedu skaudžiai pliekti praeivius. Nesvarbu – pažįstami ar nepažįstami, vis tiek man malonu.
Prašom, fantastinis humoristinis tekstas. Aprašomas jame cheminis procesas, kurio metu naudojamos šiuolaikiniam mokslui nežinomos medžiagos, rezultatas nėra materialinės kilmės, tačiau juo pabaigoje naudojamasi kaip visiškai apčiuopiamu. Ir pasakykit jūs man, kodėl Erlicko nespausdina "Eridanas"? Gal dėl to, kad čia per žemas lygis, o gal leidykloje dirbantys fantastikos mėgėjai akivaizdžiai nenori priimti teksto, kuriame pasityčiojama iš fantastinių kūrinių, kuriuose dažnokai naudojami cheminių procesų aprašymai?
Siūlyčiau atsibusti. Klausimas, kur fantastika o kur - ne, visame pasaulyje senokai išspręstas, tik rašyke kažkodėl nuolat atsiranda šaunuolių, vėl ir vėl jį iškeliančių. Pirma - humoristiniai kūriniai, kuriuose fantastiniai ar pseudofantastiniai (kaip šiuo atveju) elementai naudojami tik kaip įrankis, o ne kaip kūrinio centrinė dalis, priskiriami parodijos, minėtu atveju - socialinės parodijos žanrui, kuris su fantastika neturi visiškai nieko bendro. Ir antra - Be Stabdžių, siūlyčiau jums pasidomėti svetainės aktualijomis. Jei jūsų žinutę perskaitytų bent vienas autorius, nuolat dedantis kūrybą į šiukšlių dėžės skyrelį, be jokios abejonės būtų labai smarkiai įžeistas, kadangi jau ne pirmi metai šiukšliadėžė nebėra šiukšliadėže ar bandymo poligonu, o tapo skyreliu, kurį renkasi dėmesio siekiantys prozininkai bei poetai, kurių kitur niekas neskaito.
Viskas. Kaip jau sakiau, siūlyčiau baigti beprasmiškus ginčus ir sutelkti jėgas ties produktyvesne veikla. Pavyzdžiui, auginti barzdą (c).
Taip, humorui teikiamas pirmumas, bet tas humoras yra fantastikos stiliuje ir dar šiek tiek įvilktas lietuviško bažnytkaimio mentaliteto rūbą. Visai geras derinys, ir juoko efektas pasiektas - ko manau čia ir buvo siekta. Todėl nelabai suprantu ko kabinėtis (neskaitant gramatinių klaidų). Kažkam kūrinys atrodo ne vietoje? O kur jį dėti, juk humoro skyrelio čia nėra, o šiukšlių dėžei jis tikrai per geras. Ar fantastai į savo tarpą tiesiog nenori priimti jų žanro parodijų - nors ir labai vykusių?
Vienintelį trūkumą kurį čia matau, tai gramatines klaidas - iš visų išvardintų trūkumų, sutinku tik su vienu. Bet visa kita, kabinėjimaisi prie kūrinio idėjos, masės trūksta, tūrio - wtf? Ką, šiame kūrinyje siužeto nėra, veikėjų nėra, emocijų nėra, kaip nori pasakyti viena veikėja? Viskas čia yra. Jeigu skaitant kūrinį iš tiesų juokinga ir jį norisi perskaityti dar kartą, parodyti draugui kad ir jis nusijuoktų - manau, autorius savo tikslą pasiekė. Tai tiesiog humoristinis kūrinys su fantastikos elementais, galime pavadinti ir parodija. Kūrinukas labai taiklus, išraiškingas ir emocingas, o kai kurie toks jausmas kad kabinėjasi vardan kabinėjimosi.
Pakylėtas vitamino C Gmitės komentare siūlau sąlygas:
Pirma. Jokių ad hominem argumentų ir kaltinimų (pasikarščiavau, Vidmantai, atleisk tu man. Pasakiau, ką iš tiesų apie tave manau. Nuo šiol vyniosiu į vatą).
Antra, prašyčiau sekantį kartą argumentuoti, jei norite, kad kūrinys liktų fantastikoje. Sutinku su tuo, kad čia - parodija. Nesutinku su tuo, kad tokio pobūdžio tvariniai turi likti fantastikoje. Kodėl "Senio ir jūros" niekas nededa į XX a. fantastikos aukso fondą? Gal todėl, kad ten ne fantastika, nors nemažai elementų daugiau, nei fantastiniai. Taigi iš to seka:
Trečia, jei kūrinys kelia abejonių ir nesusilaukia rimtų (rimti - priimtini daugumai. Pabūkim pseudodemokratais) argumentų, kodėl turėtų likti, jis keliauja šiukšlių dėžėn. Nesijaudinkit, tai irgi skyrelis. Beje, neblogas.
Tai tiek. Karą čionai siūlyčiau užbaigti, eikim geriau Nuar komentuot.
Oj geras :D Ir kas drįso tokį kūrinį suvertinti kuolais? Pražvengiau skaitydamas nuo pradžios iki galo, labai gera ironija ir vitamino C dozė. Baikonuriškės :D
Ech, Vidmantai, sakai mūsų kritika nieko nepataria ir niekur nenukreipia? Taigi buvo aiškiai pasakyta, kad geriau tokius kūrinius šiukšliadėžėn kišti.:]
Kodėl kūrinys vertinamas prastai, priežastys irgi nurodytos, tik kažkodėl tu jas ignoruoji. Pagrindinė tavo argumentacija, kodėl kūrinys yra geras: "man patiko". Būtų įdomiau išgirsti konkrečius kūrinio privalumus. Ne, "man patiko" nėra konkretus argumentas. Ir tai, kad turi vyresnę sesę taip pat nėra argumentas. Prašyčiau labiau iš literatūrinės pusės pažiūrėti.:]
meška, o kodėl iš jūsų pasijuokti ? :) Tave žeidžia mintis apie draugystę su Leninu dėl draugystės su dievu?
Lajauskai! Ar turėjai tikslą išsityčioti iš šio saito kritikų?? Aš rimtai klausiu. Ir meška aš nepykstu, tik nesuprantu tokios kritikos tikslo, be abejo visiems geras nebūsi, bet man patiko šitas kūrinys ar kaip jį pavadinsi . Ir man nepatinka, kad jį maišo su žemės neapčiuopiamos priežasties. O gal čia kaltas tas žodelis "Nepaslenku"??
Rimtai, jokio pykčio :)
Oi valkai :)), cypiančiu balsu galiu pasakyti, kad šiuo atveju pats primeni vaikina su per rimtu veidu. galų gale aš idiotais nieko nevadinu. tik sakau, kad kritika gera ta kuri pataria ar nukreipia. Jūsiškė primena smėlio dėžėje sėdinčio pasipūtusio vaiko grimasas ir jis toks nes toje smėlio dėžėje ilgiau sėdi... :) Gabrielis Garsija Markesas ir jo kolega Mario Vargas Llosa taip pat pievų prirašė. spėju, kad ankstyvoje savo kūrybos stadijoje jie taip pat susilaukdavo panašios kritikos. Kol nepradėjot mėtytis moteriškais kaltinimais, pasakysiu ne, nelyginu, tik sakau... Tai gal spardom tuos kurie toliau smėlio dėžės nepaslenka ? :)
Ir kas ten dėl aplinkinių leidimo ??? Rimtai?? :)) Vienas iš jų tavo (leidimas) ?
Dar kartą atsiprašau už savo trydaliojmą, pritrūkęs argumentų visada žeminu oponentą. :)
"Interpretacija" ne į temą, tolimesni minčių bangavimai irgi kažkur Saturno orbitoje, a la "mano brolis didesnis"...čia be komentarų. Ką daugiau galima pasakyti žmogui, taip smarkiai supykusiam ant šio skyriaus kritikų, kuris tvirtai įsikandęs, kad tvarinyje apie kunigą ir Leniną galima kažką rasti daugiau nei bandymą pasišiepti iš mūsų ir be to - sugebėti jam pritaikyti teksto analizės metodus.
Nebesikišiu, leisiu nusiraminti, kol vėl kažko neparašei juokingo :]
Meškinai :) savo minčių nesiruošiu dėstyti. teksto interpretacija yra gan neapibrėžtas reikalas. Mokykloje ko gero teko girdėti, kad turi būti paminėti-aptarti laikas, erdvė ir veikėjas ar personažas. nepamenu :). Kai mano sesė pradėjo dievagotis, kad kūrinio interpretacija yra nesąmonė parodžiau jai šitą:
Eilėraštis:
Mano batai buvo trys
Du nupyzdino Kazys
Vienas liko - zajabys...
Interpretacija:
Pirmoje eilutėje iš karto galime įžvelgti lyrinio subjekto didybės maniją... jo gobšumą... liguistą potraukį į religiją - gan ryškios iliuzijos į šventąją trejybę... o gal tai paprasčiausiai liguisto, sergančio encefalopatija žmogaus instinktyvus prisipažinimas - juk kam žmogui trys batai?
Antroje eilutėje pastebime, jog herojus linkęs į matematiką, be to yra gan smulkmeniškas, nes siekia
suversti kaltę kažkokiam tariamam Kaziui... Kazys labiau simbolizuotų etaloninį atpirkimo ožį, ant kurio kariamos visos tariamos nuodėmės... Bet jei atsižvelgtume į išeivių poeziją, rastume akivaizdžias asociacijas su tipiniu Kaziu - taip pat nevispročiu subjektu... Darant atitinkamas išvadas gauname, jog Kazys, greičiausiai, bus mūsų lyrinio herojaus palatos draugas...
Kadangi trečioje eilutėje suprantame, jog 2 batai iš tikrųjų dingo, suvokiame, jog bręsta konfliktas...
artėja kulminacija.... Deja, kaip būdinga visiems šio stiliaus poetams, lyrinis herojus nusprendžia gan taikiai išspręsti dilemą. Kita vertus, kam iš viso reikalingi batai palatoje minkštomis sienomis ir
grindimis...? Kaip plastiškai autorius sugeba aprašyti visą lyrinio herojaus būseną, išgyvenimus, tik vienu žodžiu - zajabys... vienu šitu žodžiu galutinai ir atskleidžiamas lyrinio aš´ visiškas pamišimas...
Lyrinis laikas nežinomas ir nesvarbus... erdvė iš konteksto nenusakoma, bet galima spręsti, jog tai
Vasaros 5 tipo įstaiga... Vertybės veikiau materialinės - 3 batai... veikėjų sistema ribota, nors vis dar gali kilti abejonių, ar aplamai egzistuoja toks Kazys, juk lyrinis herojus paprasčiausiai galėjo tuos du batus susikišti į atitinkamą vietą... galutines išvadas paliekame daryti´ pačiam skaitytojui...
Gal ir juokas bet ganėtinai fainai, negali sakyti, kad ne į temą, ir tik iš trijų eilučių... Kerti? :) Mano sesei 19 ir ji suprato ką noriu pasakyti, o kiek tau metų? :)