Kredo

Tavo skruostu nurieda ašarėlė,
mano širdį užgauna daina
ir niekas nežino, ko pravirko dangus,
ko saulė išnyko rūke?
Ir aš nemoku pagauti tavo ašaros.
Nežinau, kaip sustabdyti muziką,
kuri žaidžia žmonių jausmais.
Ir iš vis, -tai ko gero tik sapnas...

Aš pabusiu, o tu šypsosies.
Mus linksmins puiki radijo stotis,
o ir saulė savo spinduliais kutens
mūsų meilę, svajones ir viskas bus gerai.
Atsidūriau ant bedugnės krašto.
Ar gi galima pabusti iš sapno,
kuris vadinasi gyvenimas?
- Ko gero ne. Todėl reikia
pabandyti gyventi!...