Aš skaitau K.M Čiurlionį .Saulėlydis .(tęsinys) 10

Kai viskas nutyla ir žemę uždengia auksinė migla, aš grimzdu į ją, susiliedama į vieną visumą, kildama su paukščiais savo mintimis ir svajonėmis... Neškit mane, mano svajos, į ten, į vakarus, kur dar skleidžia paskutinius spindulius besileidžianti saulė... Tai mano laikas...
Žiūriu į vakarėjantį dangų, į tyvuliuojantį ramų vandenį... Rimsta dienos garsai, nusinešdami su savimi visus rūpesčius, padengdami visą žemę spindinčiu auksu. Stoviu aukštai ant kalno ir taip gera, lengva, taip norisi ir man pakilti į tą auksinę erdvę ir skristi su paukščiais į vakarus, tik į ten, kur leidžiasi saulė, kur slepiasi mano svajonės ir viltys...
Aš, kaip tie pakrantėje augantys liaunučiai berželiai, apsvaigus nuo paskutinių aukso spindulių, žvelgiu į tolį, į tą paslaptingą šviesą, tokią mielą ir švelnią, tokią artimą ir pasiekiamą. ir tokią tolimą...
Aš einu pas tave, einu auksu nutiestu keliu tarp žemės ir dangaus, einu per vandenį, nepaliesdama jo, per savo abejones, į savo viltį ir savo atrastą tiesą, aš einu į begalybę...
Viena einu į savo naująjį kelią, tokį šviesų ir tiesų, ligi pat saulės, tokį tolimą ir artimą, einu, siekiu, skrendu su paukščiais tol, kol besileidžiančios saulės spinduliai rodo man kelią, kol vanduo toks ramus ir tylus, atspindintis dangų tarsi veidrodis, kol jis šaukia mane...
Toks viliojantis ir gražus šis takas, einu juo kaip į savo namus, kurie dar tušti, bet jau laukia manęs...
Ateinu pas tave su debesėliais, su paukščių skrydžiu, su lengvu vėjo ošimu ir su ta vandens ramybe, kuri supa mane, skraidina  mano mintis į svaiginantį aukštį. Taip aukštai aš dar niekuomet nebuvau pakilusi. Palieku ant kranto savo gyvenimą, savo siekius, troškimus, kovą ir neviltį, palieku man brangius veidus, žalią žolę, kažkur ošiantį mišką ir mėlyną dangų...
Aš viena einu į naująjį kelią... Bet saulė greit pasislėps, užgęs, nusinešdama su savimi viską – skrendančius paukščius, auksinį kelią ir vakarines viltis...
Tai mano mintys, mano skrydis, o pati aš pasilieku stovėti čia, ant žemės, tvirtai įleidusi į ją šaknis... O kaip būtų puiku nardyti auksiniame danguje...
Dingo miražas. Aš čia, aš pasilieku stovėti, aš žemės vaikas... Juk ir tu čia... Ten man bus sunku, labai sunku be žydro dangaus, ežerų, jūros, be ošiančio ir žaluma kvepiančio miško, be žydinčių pievų ir tavęs...
Dingo miražas... Aš pasilieku su tavimi, su debesimis, lietumi ir vėju, su užburiančiu paukščių čiulbėjimu. Kaip gerai, kad aš čia, gyvenu šioje žemėje...
Bet taip mane šaukia atsivėrusi priešais mane begalybė, į kurią iš visų slapčiausių kampelių suteka mano mintys, svajonės ir mano siekiai...
Man taip norisi įsilieti į tavo amžiną sūkurį, kuris taip traukia ir vilioja mane...
Aš skrendu į tave... Bet greitai vėl sugrįšiu...