panagės

kažkaip
kaip niekad
šiąnakt
tamsumon
šešėliai traukias
medus pasibaigė
nepavaišinsiu arbata
ir lyja ko tais
lubom
mėnesienom
nuo keturių lig pat dabar
nebepažįstu laiko
minčių pernykščių
nesugaudau
dėdulės ūsai pasišiaušė
matyt sapnavo
o akys baltumos pritvinko
nedaug beliko
per amžių amžių amžių amen.