Rojaus sode

Monika nebuvo stulbinamai graži ar teva mergaitė, ne. Ji kur kas labiau priminė pliušinį meškutį melynom akim. Šviesiaplaukė garbanė nepasižymėjo ir drąsa. Jai atrodė lengviau gyvenanti dešimt skirtingų gyvenimų, bandyti susilieti su pilka aplinka, išnykti. Fantazijos jai suteikė sparnus, nes putlutė paauglė niekaip nenorėjo iš jų prabusti. Ten ji buvo mylima ir laukiama, ten ji galėjo gyventi tokį gyvenimą koks jai patinka.

Mokykloje Monika sėdėjo viena. Niekam nepatiko senas, ąžuolu kvepiantis pirmasis suolas, o ji jautėsi kaip tik  pagerbta, iškilmingai sėdėdama prie medinio antikvariato, kuris kadaise stovėjo erdviose karalių menėse. Per lietuvių kalbos pamokas, kai visi darė pratimus, mergaitė pirštų galiukais bėginėjo subraižytu paviršiumi, stengdamasi suvokti užkuoduotus pranešimus, paliktus pavydžių princesių ir beširdžių princų. Gal būtent todėl, ji slėpdavosi po šia įspūdinga medine tvirtove, kai berniukai kalbindavo ją, o mergaitės tūlžingai žvelgė į naujas pastelinių spalvų suknutes...

Ji negirdėjo pašaipaus širšių zirzimo, ir nematė įniršusių žvilgsnių, nes ausyse vis dar skambėjo vėjo dejonės, o akis kūteno ilgos blakstienos. Monika niekada nežiūrėjo televizoriaus ir bijojo, kad dėžė su klaviatūra, vadinama kompiuteriu, pavogs dalelę jos esybės. Mada sukeldavo jai juoką, tapyba - sumišimą, muzika - drugelių šokius pilve. Monika jautėsi pasimetusi, kol jos dešimtyje gyvenimų neatsirado knyga.

Šnarantys puslapiai, kvepiantys tragedijomis, komedijomis, meilės istorijomis, dramomis, stebuklais, siaubu. Jos akys regėjo tiek džiaugsmo ir liūdesio, tačiau pagaliau išvydo meilę, atrastą Hanso Kristijano Andersesno pasakose: „Undinėlė“, bei „Sniego karalienė. “ Pasiaukojimas, kančia, laimė – štai kas yra tikroji meilė, vardan kurios undinėlė virto tyra, balta jūros puta.

O... Kaip Monika troško patirti tai, ką išgyveno undinėlė ir Gerda. Jos ilgos, šviesios blakstienos virpėjo iš nekantrumo, kol mergaitė ieškojo savo princo suvytusių lapų, moliugų vainike, šaltos cukrinės pudros patale,  pakalnučių kilime, ir pagaliau rado žaliame rojaus sode.

Tą karštą vasaros dieną, kai tamsiai mėlyna suknutė negailestingai lipo prie jos drėgnos nugaros, Monika pastebėjo raudoną padarėlį, pasidabinusį juodais taškučiais. Mažutis vabaliukas skraidžiojo aplink laukinių gėlių žiedus, viliodamas mergaitę vis gilyn į mišką. Galiausiai ši boružėlė nutūpė ant jos princo. Ak! Jis buvo toks gražus. Aukštas, tvirtas, besišypsantis Adonis, tiesiantis savo liesas, kaulėtas rankas į ją... Šis žavingas vaikinas laukė jos ištisas savaites ir Monika jautė tai savo mikčiojančioje širdyje. Trumpais, mažais pirštukais ji palietė savo Adonio švelnią odą, šnabždėdama jam perskaitytas istorijas. Ir jis klausė mergaitės, ir mylėjo ją tol, kol neatėjo negailestingas ruduo.

Medžiai pradėjo mesti margaspalvius lapus, vėjas plėšė praeivių kepures, lietus skandino laukus, paukščiai palikdami savo namus, skrido į šiltuosius kraštus. Tik Monika mynė  tą patį takelį skubėdama pas savo mylimąjį, kuris su kiekviena diena jautėsi vis blogiau. Kasdien ji praleisdavo valandas gulėdama prie jo gležnų kojų, kūkčiodama ir maldaudama pabūti su ją dar truputį, tačiau jis jos neklausė, Adonis buvo nepermaldaujamas. Jo šilkiniai plaukai tekėjo žemyn ir smigo purve it kirmėlės, kūnas sumenko, kol galiausiai liko tik kaulai... Adonis žuvo.

Dar ilgai žmonės regėjo mergaitę, spaudžiančią ryškiaspalvius lapelius, dėdės rudens dovanas, savo glėbyje. Dar ilgai girdėjo jos kūkčiojimą prie plikojo krūmo, rojaus sode.