Dukrytė

Aistė sėdi kambary viena. Kambarys nedidelis: lova, stalinė lempa, pastatyta ant žemės, telefonas... Bet menka iš jo nauda-sudaužė tokia Irena, kai buvo girta. Dabar lempa įjungta, o tuoj tuoj Aistė ją išjungs ir vėl įjungs- tik  dėl smagumo. Jai patinka junginėti lempą, bet dabar Aistė žiūri į sieną, klausosi, o girdi, kaip susmirdęs senis dulkina jos draugę Ireną. Aistei patinka gerti kartu su Irena, o kartais abi susimetusios nusiperka tablečių iš vieno tipo. Joms patinka tabletės.
Praeitą savaitę Aistė nugvelbė telefoną iš visai gražaus vyro (paskui vėl padėjo, iš kur paėmė) ir paskambino savo mamai. Aistė nekalbėjo, bet girdėjo mamos balsą, o taip pat verkiant vaiką. Mama išvarė Aistę iš namų dar tada, kai ši buvo tik šešiolikos metų. Išvarė todėl, kad ši susilaukė vaiko –mažos mergytės- tos, kurią girdėjo verkiant. Aistė tik dėl to ir skambino mamai, kad išgirstų savo dukrytę. Ir jai pasisekė. Mama neatidavė mergaitės Aistei.
Kažkada Aistė mylėjo. Mylėjo ji tokį Algirdą, šis irgi ją mylėjo, o gal ir ne... Kad ir kaip ten bebūtų Algirdas nušoko nuo tilto, nieko nesakęs. Tada Aistė pradėjo gerti. Kažkada, tais gėrimo metais, jos vienas draugas Artūras (per išgertuves) norėjo su Aiste pasiglamžyt. Pasiglamžyt tai pasiglamže, bet jos bičiulis panoro eiti iki galo. Ir kam jis taip darė? Juk Aistė sakė „ne“, ji net verkė ir mušė jį... Artūras ir užstatė Aistei vaiką. Šis draugas jai sumaišė visą gyvenimą, bet dabar Aistė nepyksta, ji jau seniai ant nieko nepyksta. Aistė žino- visi vyrai iš jos nori tik vieno, o Artūras ne išskirtinis.
Taip sedint jai ant žemės ir bežiūrint į sieną, Aistės pamąstymus nutraukė trenksmai į duris. Ne, niekas nesimušė ar nespardė durų, tiesiog- Aistę kviečia. Ši atsistojo ir išėjo, o stalinė lempa liko įjungta.