Susitikimas...

Išaušo rytas. Šiandien susitiksim...
Po šitiek laiko, tiek laukimo valandų...
Ar tu žinai... širdis pašėlusiai man tviksi,
Nejau ji pamatys Tave?... Dar netikiu...

Pažįstamas šis jausmas – „drugeliai“ kyla,
Sekundėms slenkant plasnoja vis smarkiau...
Ar tu žinai?... per visą šitą ilgą laiką
Nebuvo nė akimirkos, kad būčiau atskirai...

Karštis nudažo skruostus, raudonis ima...
Laikykis!... Viskas bus gerai!
Tik kojos linksta ir darosi man silpna,
Ar tu matai, ką su manim darai?...

Vien nuo minties, kad Tavo akys gilios,
Vėl glostys mane švelniai ir meiliai,
Man kvapą užima... ir žodžių trūkti ima...
Ką pasakyti? –Labas? - Kaip sekas?
– Tikiuosi, kad gerai...

O gal ir Tu jautiesi taip, kaip kažkada,
Kai susitiko mūsų akys.. ir tada...
Tada tą patį pajutau visa kame...
Tyla net sakė tai... tai buvo magiška...

Jaučiu.. jaučiu..., kad jau šalia esu...
Nedrąsiai.. taip nedrąsiai... galvą pakeliu..
Sustoja laikas, atrodo skęsti pradedu...
Gelmėse Tavo vienintelio tokių gražių akių...

Dar žingsnis... kitas.. ir mes KARTU...
Stovim ... ir nebegalim atitraukt akių...
Apkabini, o aš iš lėto tirpti pradedu....
Laikyk, laikyk mane.. nes aš tikrai nykstu...

Po šitiek laiko.. pagaliau KARTU!!
Nelieka praeities, nei baimių, nei skriaudų...
Žmonės vis eina... bet mums tai nesvarbu...
Tik stovime apsikabinę ir tirpstame abu...