***

Išgerk mane, kaip trokštanis vandenį.
Sugirdyk man  tobūlą nuodų tinktūrą,
Nustumk nuo tilto į ledinį vandenį,
Neleisk išnirti...
Laikyk dugne, kol akyse ims temti,
Kol nebejausiu gyvasties savo žuvų maistu jau tapusiame kūne.
Lai dumbliai nepaleis, kolei suprasiu, jog išnykt taip lengva, taip beprasmiška.
Ironiška, kad nekenčiau tavęs, laikiau suskretėliu, bedaliu.
Ir kaip beprotiškai norėjau būt kita, nesuvogdama, jog tai mano valioj.
Juk tu žinai esu aš vieniša, ir ašaromis aplaisčiau šitą bausmę,
Paskyriau ją pati sau nežinia už ką ir nuolat kaltinau tave- taip patogviausia.
Aš vieniša, bet ne viena: aplink tik zuja, ūžia, verda...
Atleisk Gyvenime tu  nuostabus! Padėk man tai suvokt aš pasirengus!