Žemės troškimas

Klajodama visatoj begalinei
Aš apie žemę pasvajoju vis.
Ir tik naivus tikėjimas stebuklais,
Man leidžia išgyvent visus vargus.

Turbūt negrįšiu niekada į žemę
Nes skrisdama į saulę nudegiau sparnus,
Ir nukritus į kažkokią bejausmę planetą,
Dabar jaučiuosi svetimu žmogum.

Nesvarbu, kad nieks manęs nelaukia
Kad niekam aš galbūt nebrūpiu,
Bet žemė man pati brangiausia,
Tik čia jaučiu, kad gyvenu.

Ir  ašaros rieda mano skruostais
Skausmas trūks plyš nori ištrūkt iš krutinės,
Ir visa širdimi aš jaučiu,
Kad mano svajonėms nėra iššipildyt vilčių.