Ruoniai ir poniai

Iš išorės jūra spindi gražiai, o iš vidaus įdomiai. Per didžiają pasirinkimo dieną įdomiausi ir gražiausi padarai pasirinko būtent jūrą.
Likusieji irgi pasirinko jūrą, dėl paprastos priežasties-kitokio pasirinkimo per didžiaja pasirinkimo dieną nebuvo. Buvo tik, kas gražiausia ir įdomiausia.
Ne tokie įdomus padarai matė ateities perspektyvą- be jūros. Jiems jūra, rodėsi per daug paslaptingą, nes jie buvo ramus. Jūra kartais iš išorės būna rami, bet niekada iš vidaus.
Kai dar nebuvo žemynų, ruoniai su poniais buvo geriausi draugai. Dažniausiai gyvendavo kaiminystėja, prižiūrėdavo vienas kito ątžalas, savaitgaliais žaizdavo kartu badmintoną, o nuo pirmadienio lyg penktadienio, dirbo toje pačioje delfinų dresiravimo fermoje.
Pradėjus atsirasti žemynams, ramieji gyviai, matantis perspektyvas, pradėjo kraustytis į sausumas. Didžiausiems įntelektualams, net sparnai įšdygo, paprastieji papraščiausiai lakstydavo, valgydavo paparčius, arba viens kitą.
Įdomiausi taip ir liko jūroj. Jie ir toliau, negalvodami apie rytojų, žaisdavo savaitgaliais badmintoną. Išėjus ramiesiems, jie tik pakeitė veiklos srytį, paleido delfinus laisvai ganytis ir ėmėsi brandinti gintarus.
Ramieji žemynuosę vis nerasdavo ramybės. Koją pakišo perpektyvos. Perspektyvos vedė į kosmosą. Įntelektualams, kuriems pirmiesiems, kaip dovana išdygo sparnai, pasisekė labiausiai. Kosmosas, įšdygus sparnams, jų daugiau nebedomino. Jie naktį papraščiausiai nuskrisdavo iki žvaigždžių, apsižvalgydavo ir nepamatę pespektyvų, rytmetį didžiausia žvaigždę parlidėdavo atgal į Žemę.
Besparniai žemynų gyventojai ėmė pavydėti įntelektualam, o kai kurie net jūros gyventojams. Perspektyvos pagimdė pavydą.
Milžiniškais greičiais besparniai žemynų gyventojai pradėjo statyti dirbtinius plaukmenis ir dirbtinius sparnus. Kad nusiramint.
Bet nusiramindavo jie tik žvelgdami į jūrą, arba dangų ir tik akimirkai.
Kai tuo tarpu įduomiejį jūros gyventojai ir sparnuotieji intelektualai kas akimirka gyvendavo amžinybėj.
Kodėl ruoniai pasiliko jūroje, o poniai patraukė į sausumas, jie ir patys dabar nebepasakytu. Ruoniams tas nebeidomų, nes jie pasirinkimą padarė jau didžiaja pasirinkimų dieną, o žemynų gyventojai veikiami perpektyvų, viska užmiršo. Perpektyvas pavadino-Dievu ir jam paliko saugoti visus prisiminimus.
Dabar  ruoniai, ramiai kaitindamiesi papludimyję ir stebėdami atominius povandeninius laivus, savo ątžalom sako:
-Žiūrėkit vaikai, plaukia poniai. Kažkadaise kartu badmintona žaidėm ir delfinus ganėm.