Juokai rimtai

- Seni tu geriau atsikirsk arba aš tavęs negerbsiu. – užsimetęs koją ant kojos Justas pašaipiai žiūrėjo į mane.
Troleibusas toliau judėjo saulėta gatve ir mes visi linguodami į šonus žiūrėjome vieni į kitus. Justė laukė mano reakcijos, o Justas patenkintas savo pastebėjimu buvo išsišiepęs iki ausų. Jo balta šypsena, apšepusiame veide mane siutinti siutino. Ir siutino ne todėl, kad Justės sąmojis buvo gilus ar kabinantis, o todėl, kadį ši menkavertį juokelį taip reagavo jis, mano draugas. Kuris laikas žiūrėjau abejingu veidu į jį tikėdamasis, kad jis supras suvėmęs nesąmonę bet reikalai nekito, jis atsainiai užmetė ranką ant Justės sėdynės atramos ir toliau žiūrėjo pašaipiai, ko gero jausdamasis pasaulio valdovu. Trumpai galvojau, ką jam atsakyti veltis į nereikalingą ginčą ar ne.
- Aš nemanau, kad privalau kažką atsakyti į šitą juokelį.
- Tėvai ji tave suvartė, kur tavo vyriškas išdidumas. – Tą vyrišką išdidumą jis kišo visur kur tik papuola, nežinau ar dėl savo kompleksų ar dar dėl kokios priežasties bet dauguma dalykų jam turėjo būti vyriški. Užknisa.
- Ji manęs nesuvartė.
- Tėvai ji tave suvartė.
- Na gerai, žiūrėk, tai ką ji pasakė nėra joks suvartymas ir aš nesuprantu kodėl tu taip reaguoji. Jai būtum praleidęs daugiau laiko su mano draugais tu tikrai suprastum, apie ką aš kalbu ir dabar tau būtu labai gėda. Ne dėl jos pasakyto pokšto, o dėl nesuprantamo noro mane pajuokti. Tu praktiškai dabar pats save nusibaustum jai matytum save mano akimis. Tokio pobūdžio juokai turi būti gilesni, su ironija ar sarkazmu. Jie turi skambėti kaip paprastas sakinys bet turėti viena ar daugiau paslėptų prasmių. Po galais jai nori gali net rimuoti, taip daro negriukai štatuose.
- Negali pirstelėti į orą ir galvoti, kad tai baisus sąmojis. Seni tokiais juokais gali „vartyti“, - gan negražiai maivydamasis parodžiau kabučių ženklą, - savo gėjus kursiokus.
- Aš tikrai nesiruošiu reaguoti š šitą repliką nes tai pradinukų lygis, - man darėsi kiek lengviau, - suvesiu tave kada su Ryba ir Aurimu suprasi ką reiškia „vartyti“.
- Nežinau seni apie ką tu kalbi, - vis dar įsišiepęs tęsė Justas, - tave suvartė, sakyk ką nori.
- Ok, aš darysiu tą patį ką daro žmonės matydami darželinuką žaidžianti su šuns kaką smėlio dėžėje, nieko.

Tokios man kilo mintys ir galimas pokalbio scenarijus žiūrint į jį. Bet pažystant jį supratau, kad tai gan beprasmiška ir taupant nervus plius laiką pasakiau štai ką:
- Juste, tavo papai plaukuoti! – kaip nekeista vaikinas liko patenkintas.

Pabaiga