Neperpildant taurės

Kodėl tu sustoji, kai reikia eiti toliau? Kodėl neleidi sau laimėti? Išsinerti iš pasenusios ir nusitrynusios odos, išsiveržti iš savęs? Kodėl laikai save įkalintą savo paties spąstuose? Ar taip gyvendamas vis dar tikiesi, kad prasimuši į aukštumas? O gal jau nori kristi žemyn, ridentis ir atsiskirti nuo to, kas tau atrodo brangu. Nesakau „yra“, sakau „atrodo“. Nes vieną dieną tu negali be to gyventi, kitą dieną- galvoji apie visai ką kitą. Taip, laikas nestovi vietoje, su juo eini ir tu, kažką prarasdamas ir atrasdamas. Ar dar myli pats save? Ar slepi tai po kauke nuo pačio savęs? O gal tikiesi, kad kitų meilė tau sužadins taviškę? Man atrodo, tu išėjai iš proto, paleidai viską vėjais, atvėrei velniui vartus. Lauki ir tikiesi. Neįsivaizduoji, todėl nori pats patirti, kaip žemai gali kristi visai tam nesipriešindamas. Tavo protas klajoja prie bedugnės krašto, mėtydamas išplėštus lapus iš neparašytos knygos. Tavo žodžiai ir mintys klajoja kaip valkatos, niekam nepriklausantys ir nieko nedominantys. Ar toks jų likimas tave tenkina? Skęstančio miraže kliedesiai ir svajos. Visa tai nuvejama ranka ir ištirpsta nebūtyje. Tu niekas. Buvai ir esi. Suspausta musė kumštyje, be galimybės suzvimbti. Apsvaigęs nuo savo pačio kliedesių ir sukurtos saulės spindulių. Kas dar tave domina ir traukia? Kas verčia sulaikyti kvapą ir susimąstyti? Nesibaigiantys keistuolių ir apsigimėlių pasirodymai? Ar ne laikas nusimesti pūvančią ideologiją, prasivalyti kanalus ir išauti signalinę raketą? Ne, tau netrūksta nei maisto, nei vandens. Tau trūksta tyro, neužnuodyto oro. Kiek dar kartų užversi duris, kurios buvo atdaros tau, kiek dar kartu praeisi pro šalį, giliai tikėdamasis, kad kas nors pakvies, kai pakvietimų čia niekas nedalina? Prakeiktas šunsnukis! Tu praleidai visas savo galimybes, išnaudojai visus ėjimus; dabar prasideda žaidimas, o tu tuščias ir beginklis. Ką dabar apkaltinsi nebūtais dalykais? Ar pasiduosi kaip ir kiekvieną sykį, nepabandęs, kad ir kokia beviltiška situacija būtų? Įsitaisęs apkasuose, eisi ramiai miegoti, žinodamas, kad nieko gero nebus ir paslapčia tikėdamasis, kad neteks prabusti. Tai čia tavo noras kovoti ir gyventi? Pasitaškyti keliom frazėm, suvaidinti epilepsijos priepuolį ir nuskęsti lyjant lietui? Jei tu neįtelpi į verslo klasės kostiumą, tai čia ne protestas ir ne revoliucija. Turi tai išrėkti, išminkyti ir suformavus parodyti visiems, kad TAI esi TU, kad toks tavo pasipriešinimas. Štai tokia forma aš nepritampu ir atskiriu save nuo JŪSŲ. Nepriklausantis šiandienai, bet pasmerktas ir ateičiai. Jei toks tavo kelias, turi stoti ant jo abejomis kojomis, tvirtai, su cigarete dantyse, dusdamas, bet tai laisvas pasirinkimas tavo paties. Ir tie kas teis, teis pirmiausiai save, nesuvokdami, kad prieš juos jų pačių atspindys veidrodyje. Jokių karų, atominių bombų ar cheminių ginklų- nieko. Viskas išsispręs tyliai, sąmonės lygmenyje be papildomų virpėjimų ir nereikalingų judesių. Taip kaip ir dabar: tiek kiek reikia mygtukų paspaudimų ir įkvėpimų savęs išlaisvinimui. Koncentruotai ir nei gramo daugiau.