Laiškas tėvui

Aš matau, mano tėve, tave pailsusį. Žinau, kad tavo pečiai jau suglebo mane nešiojant. Daug senesnį už tave, nors kūniškai jauną. Žinai, tėve, pailsau ir aš tave matydamas, pailsau, nors tavęs jau nėra. O gal esi, tik kažkur sulindai man į kuprą ar į akis, o gal į delnus, juose vis daugiau raukšlių dienai praėjus. Žinau neduodu mėgautis tau, ten aukštai tuo kuo užsidirbai palikęs šitą raudų kalną ir nepaliauji manęs tausot, traukt iš ten, kur būčiau nugrimzdęs ir niekad nebeišlipęs. Kasnakt girdžiu tavo vienišą raudą, nors nesi paklydęs kaip daugelis, bet taip pat, pamišai kaip aš tik ne dėl balų blizgėjimo, ar varlių kvarkimo kaip tavo sūnus, bet dėl mano paties bėdų. Nubaudė gražiuoju, nors prieš nieką nebuvai pakėlęs rankos. Aš galiu juoktis, nors man nepritinka, kad nors panašią naštą užsikelčiau kaip ir tu, bet šito neteks, nes čia viršuje, ant tavo pečių saugau tavo galvą nuo lietaus, o gal net nuo žaibo, jis kartais man nudiegia paširdžius, bet tiek jau to... O šitie bokštai, tėve, šitie plaukai kiek juose neišardomo ir nežinomo. Nes čia kažkur slypi vienas žinojimas, tuose skausminguose rytuose, pavyduolių žodžiuose, kažkur, kur tavo paties ranka nekyla, o galėtum, sudraust ar bent paklaust. Vieni klausimai, o buriu iš Dievo knygos, nors tai uždrausta. Burti, kai tavo sielos ertmes skrodžia skersvėjai. O dangau, kur aš padėjau savo galvą, kurią tu man atidavei, kažkur užkasiau prie upės. Kad tėkmė pastoviai skalautų tavo ir mano mintis, mūsų abiejų plautų, gražintų atgal, paliestą mano grubių nemokančių tausoti pirštų. Ak atleisk, tėve, apsileidau. Daugelis moka išteisint, parklupt, apkabint tavo kojas, bet tėve, tu visada mėgdavai tylą, kurios aš niekad nemėgdavau, o dabar ilgiuos. O taip norėčiau išgirst tavo juoką. Kažin gal ir juokies pastoviai. Kvatojies, dėl to nežengi nė žingsnio, o gal tavo krykštavimas, tėve, seniai virto rauda? Tu kalbi per erdves, man brendant neišmintais takais. Tik nežinia ką, ar bristi toliau, ar paleist ir būt tuo kuo visad buvai. Žinau, tėve, kad šiandien vėl pasimatysiu su tavimi. Žinau, kad atsiųsi man žmones, kurie pavaišins ir pavalgydins, gal net užmigdys, nes šiaip sau užmigti sau neleidžiu. Tik kai noriu išgirsti tavo maldas tėve, nes manosios nebeveikia. O lūžta stalai nukrauti, gimdyvės moterys, kažkokios apsiblaususios vergaujančios žuvėdros. Tavo ir mano Valhala, tarp vienų bebrų, ugninio vandens, benamių. Vakar priskyniau motinai viksvų, o ji nesuprato. Kas gyvena many, gal tūkstančiai ar bent jau du ir visi pešas dėl vieno. Aš pailsau, tėve, nežengęs nė žingsnio guluos į savo lopšį, laukių atsakymo iš ten kur ir turėčiau būt, o gal ir esu, tik kažkas traukia mane iš ten, galbūt tu? Bet aš nepatikėčiau, kad tu galėtum šitaip žaloti mano trapumą, kuriuo ir tik galėčiau būti čia tėve. Siuntei man tokią pačią visai kaip aš, bet aš jos atsisakiau. Dabar draskau alyvas dėl kitos, tėve, bet šiaip gyvenu neblogai. Tėve, kodėl staiga visa tapo nuobodu, o niekas beprotiškai įdomu, ten kur nieko nėra, ten ir turėtume būt. Iš ten kur bėgame, tėve, ten ir liksime. Nešk, tėve, nešk... Pasikeisim, pažadu. Vakar iš kiemo išvariau benamį, tėve, nes taip liepė motina. Užtat tėve motinos ir neklausau, bet teko, nes ji palaikė mane silpnavaliu, o galėjau toks ir likti, juk niekam dėl to nebūtų suskaudę. Išvariau riksmu, jėga, bet liesti nedrįsau. Kalbėjau jam, tėve, kad jis kitos stichijos, jis neigė ir sakė būsiąs labai tyliai. Aš nepasidaviau, nelyginant saugodamas savo namus nuo ugnies, nors jos niekad nebuvo. Jis mane prakeikė, tėve, net man jį peržegnojus. Matyt pamanė, kad jo nepamenu. O tu pameni jį, tėve, mums keliaujant per dykumą. Jis turėjo tokį patį apsiaustą, ir tokią pačią lazdą kaip ir visi, pameni, mūsų buvo daug. Ir jis taip pat nevalgė ir negėrė kaip ir kiekvienas, bet priėjome jūrą ir visa šitai prasidėjo. Pažįsti, tėve, jausmą, labai artimą, greičiau regėjimą ar kliedesį, kai atrodo, kad viską semia dumblas ir tavo akys iš dumblo, burnoje dumblas, ant sienų dumblas, kažkas, na žinai. O, tėve, ar šitie sapnai man?

Kylant laiptais, tėve, aš dar kartais susitinku tave, išbalusį, bet vis dar gyvą, laukiantį, kol užlipsiu ant tavo gležnų pečių, o kyla kiti su dar didesniu skausmu, tuomet, kada mes abu liekam apačioj.

Atmeta, tėve, baisingai atmeta...
Kada?